Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, liepos 16 d.
IN MEMORIAM
K. Pendereckis: „Man smagu jausti, kad muzika gali teikti ir malonumą, o ne vien būti tragiška“
Viktorija Vitkauskaitė
Fotobankas
Krzysztofas Pendereckis.

Sekmadienio rytą Krokuvoje mirė Krzysztofas Pendereckis, pasaulinio garso lenkų kompozitorius ir dirigentas. Prieš penkerius metus jis Vilniuje davė interviu IQ žurnalui. Kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė su kompozitoriumi kalbėjosi apie tragedijos ir genialumo kontūrus, įrėminusius visą legendinio lenkų kūrėjo gyvenimą.

– 2014 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Patri­ckas Modiano sakė: „Nacių okupacija buvo dirva, kurioje augau.“ Ką laikote savo dirva? Žinau, kad augote labai nelengvu metu, bet kaip pats sau tą patirtį įvardijate?

– Augau karo metais. Buvau septynerių, kai kilo Antrasis pasaulinis karas. Viskas tęsėsi penkerius metus, tada prasidėjo vadinamoji rusų okupacija. Tačiau stengiuosi tai pamiršti. O geriausias dalykas ką nors pamiršti – apie tai parašyti. Todėl ankstyvoje jaunystėje parašiau tokius kūrinius kaip „Rauda Hirošimos aukoms“, „Dies Irae“, skirtą Aušvico aukoms. Vėliau buvo didelės apimties „Lenkiškasis Requiem“. Galėčiau sakyti, kad tai darydamas išsigryninu, išsivalau vaikystę. Ir nebenoriu grįžti į tuos metus, nes mano atmintyje jie likę labai tamsūs.

– Matėte karo baisumus, gimtajame miestelyje įkurtą žydų getą ir į jį perkeltus draugus, Aušvico tragediją. Kaip išgyvenant tokį siaubą neprarasti gebėjimo ir noro kurti?

– Gal būtent tai ir padeda ištverti. Negali kurti muzikos iš nieko – privalai turėti šį tą, kas tave jaudina. Norėjau maištauti, rašyti didelės apimties kūrinius, religinę muziką. Tai, kad buvau karo, okupacijos, kovų už nepriklausomybę liudininku, man padėjo. Čia ne vien žaidimas su garsais, yra šis tas gilaus. Norėjau ja kalbėti, tik, žinoma, abstrakčiai. Muzika tuo ir nuostabi, kad ji – labai abstrakti.

Tai, kad buvau karo, okupacijos, kovų už nepriklausomybę liudininku, man padėjo. Čia ne vien žaidimas su garsais, yra šis tas gilaus.

Jei būčiau gimęs Australijoje arba JAV, mano kūryba tikrai būtų buvusi kitokia – tuo neabejoju. Gal šiandien net niekas manęs nežinotų. Gimimo vieta šiuo atveju buvo labai svarbi tiek man, tiek kitiems menininkams, augusiems ir kūrusiems karo metais.

– Ar atsimenate akimirką, kai suvokėte, kad tapote garsus ir sėkminga jūsų karjera, galima sakyti, garantuota?

– Tai įvyko per vieną dieną, kai dar buvau labai jaunas. Troškau išvykti į Vakarus, nes tuo metu Lenkijoje, kaip ir jūsų šalyje, tai drausta. Man irgi niekas nenorėjo išduoti leidimo išvažiuoti. Buvau 25-erių, baigiau muzikos akademiją ir labai domėjausi, kas vyksta už mūsų sienų. Kartą laikraštyje perskaičiau apie kompozitorių konkursą. Pirmos vietos nugalėtojas turėjo gauti stipendiją stažuotis Vakaruose. Pasakiau sau: tu privalai laimėti pirmą vietą, kitaip nieko nebus. Siekdamas užtikrintai nugalėti, pateikiau ne vieną, o net tris visiškai skirtingus kūrinius. Galbūt žinote, kad moku rašyti abiem rankomis. Taigi vieną kūrinį konkursui nusiunčiau užrašytą kaire, antrą – dešine ranka. Trečią mano paprašytas perrašė bičiulis. Laimėjau visus prizus – pirmą, antrą ir trečią vietas, tapau žinomas visoje Lenkijoje. Tai buvo šeštojo dešimtmečio pabaiga. Gavau dokumentus, stipendiją – 100 JAV dolerių – ir galimybę išvykti.

Vieną kūrinį konkursui nusiunčiau užrašytą kaire, antrą – dešine ranka. Trečią mano paprašytas perrašė bičiulis. Laimėjau visus prizus.

Pirmiausia svarsčiau keliauti į Darmštatą Vokietijoje, kur buvo šiuolaikinės muzikos mokykla. Galiausiai apsisprendžiau važiuoti į Italiją, nes visada svajojau ją pamatyti. Dabar sunku patikėti, bet turėdamas 100 dolerių šioje šalyje gyvenau šešias savaites. Tai buvo didžioji mano gyvenimo kelionė. Ten, sėdėdamas parkuose, bažnyčiose, sukūriau „Anaklasis“. Šis tapo labai svarbus mano kūryboje ir buvo atliktas Donauešingeno festivalyje Vokietijoje. Maždaug po metų parašiau „Raudą Hirošimos aukoms“, ji taip pat pelnė daug apdovanojimų. Dar vėliau gimė „Pasija pagal Luką“. Ir viskas, tai tiesiog įvyko.

– Daugybė jūsų kūrinių skirti Lenkijai, gimtosios šalies žmonėms, konkretiems istoriniams įvykiams. Ar tai reiškia, kad jums ypač svarbu likti prie savo šaknų?

– Taip. Man tai buvo svarbu jaunystėje, vėliau požiūris kiek keitėsi, nes gyvenau JAV, daug metų praleidau Vokietijoje, taip pat Šveicarijoje. Tačiau grįžau namo ir pastaruosius 20 metų esu Lenkijoje. Tapatumas, priklausyti tam tikrai kultūrai, tradicijoms man labai svarbu. Niekada nestatyčiau namo užsienyje, o Lenkijoje turiu du. Nors, tiesą sakant, karjerą sukūriau Vokietijoje. Tai buvo pirmoji šalis, kurioje ėmė groti mano muziką.

– Dėl politinės padėties Lenkija 2015-aisiais paskelbė atšaukianti savo kultūros metų renginius Rusijoje ir planuotus Rusijos kultūros įvykius savoje šalyje. Ką apie tai manote? Ar kultūrą ir politiką reikia atskirti, gal visgi tai nedaloma?

– Kaip suprantu, Rusija savo kultūrinės programos neatšaukė, nes ką tik buvau pakviestas į Maskvą. Manau, jog tai kvailystė. Žinoma, kad kultūrą ir politiką būtina atskirti. Štai prieš kelias dienas lankiausi Maskvoje, vėliau vykau koncertuoti į Ukrainą. Aš esu prieš apribojimus. Užaugau laikais, kai panašių draudimų buvo labai daug. Tiesą sakant, nieko neleista. Mus nuolat vertė pasirašyti visokius protestus prieš kapitalistinę visuomenę ir panašiai. Tačiau menininkas turi būti laisvas ir nepriklausyti jokiems politiniams judėjimams.

– Kaip tuomet vertinate tokią situaciją kaip Valerijaus Gergijevo? Šis dirigentas kartu su kitais menininkais pasirašė Vladimiro Putino veiksmus Ukrainoje palaikantį laišką, o dabar Vakarų šalys skelbia atšaukiančios jo koncertus.

– Manau lygiai tą patį. Gerai pažįstu V. Gergijevą, tai tikrai nuostabus muzikas. Jis rūpinosi naujų operos rūmų statyba, bet galiausiai pritrūko pinigų. V. Putinas davė gal pusę milijono eurų. Tai nuostabu, nes tas statinys išliks kaip paminklas. Galbūt V. Gergijevas neturėjo kitos galimybės, kaip tik pasirašyti tą laišką? Aišku, aš nežinau, tik spėlioju.

– Kalbėjome apie XX a. tragedijas, tačiau įvykiai Ukrainoje, Izraelyje rodo, kad ir šie laikai vargu ar taikesni. Ar mes nieko neišmokome?

– Sutinku, šitaip buvo visada. Pažvelgę į žmonijos istoriją pamatysime, kad ji niekada nepasimoko. Ir nieko dėl to negalime padaryti.

– Tarp Lietuvos ir Lenkijos vis blyksteli įtampa...

– Ne, mes jokios įtampos nejaučiame. Tai Lietuva jaučia. Mes jokių bėdų dėl to neturime. Man ta įtampa nesuprantama. Žinote, jei ne Lenkijos ir Lietuvos unija XVI a., Lietuva nebūtų išlikusi, nes Rusijos galia augo. Dėl unijos Lietuva labai sustiprėjo ir išliko. Tokia mūsų nuomonė. Bet jokio lietuviško komplekso mes nejaučiame.

– Norėjau paklausti, kiek jums asmeniškai rūpi tokie dalykai?

– Savo muzika siekiu taikos, tačiau nesu politikas. Menas yra aukščiau politikos ir turi ten likti.

– Grįžkime prie meno. Augote religingoje šeimoje. Parašėte nemažai religinės tematikos kūrinių, tačiau dėl jų sovietmečiu turbūt teko patirti nemalonumų?

– Taip, tuo metu religinė muzika Lenkijoje drausta. Bet bažnyčiose ją vis tiek atlikdavo. Šeštojo dešimtmečio viduryje parašiau „Dovydo psalmes“, tada „Stabat Mater“. Sulaukiau didžiulės pagarbos, nes buvau žmogus iš komunistinio pasaulio, rašantis religinę muziką. Man tai labai padėjo, nes niekas tuo metu nieko panašaus nekūrė. Galbūt tik Olivier Messiaenas (prancūzų kompozitorius – IQ past.), tačiau jis gyveno laisvoje šalyje, o aš – ne.

Mano tėvai buvo labai tikintys, tačiau mama katalikė, o tėvas graikų stačiatikis. Su juo eidavau į rusų arba graikų šventoves, kuriose muzika atlieka daug svarbesnį vaidmenį nei katalikų bažnyčiose. Senelė buvo armėnė, taigi turiu ir armėniško kraujo. Toks mišinys man padėjo, nes tik iš pradžių rašiau katalikišką muziką. Vėliau gimė kūrinys Jeruzalės 3000 metų jubiliejui, kurio tekstas – hebrajų kalba. Beje, užaugau mažame miestelyje Lenkijos Galicijoje, kur mūsų (lenkų – IQ past.) gyveno mažuma, nes tai buvo žydų štetlas. Būdamas vaikas žiūrėdavau, kaip chasidai dainuodavo, šokdavo. Visa tai išliko atmintyje.

– Dalį kūrinių skyrėte konkretiems muzikams. Ką toks bendradarbiavimas jums suteikė?

– Instrumentinius kūrinius dažniausiai rašau konkretiems žmonėms, nes noriu, kad juos grotų geriausi muzikantai. Bendras darbas su didžiais muzikais buvo nuostabiausias dalykas, kokio tik galėjau tikėtis. Man pasisekė, kad galėjau susipažinti su tokiomis asmenybėmis.

Gyvendamas Amerikoje susipažinau su Isaacu Sternu, jam parašiau pirmąjį savo koncertą. Buvau sujaudintas, kad toks menininkas atlieka mano muziką. Vėliau tapome artimi su Mstislavu Rostropovičiumi. Jis buvo ne tik didis muzikas, bet ir labai smalsus žmogus. Visada palaikė taiką, kovojo už bet kokį progresyvų judėjimą. Jam skyriau septynis kūrinius. Kartą, jau sirgdamas, Mstislavas paprašė manęs parašyti kūrinį violončelei, kurį jis atliks paskutinį kartą gyvenime. Parašiau, jis sugrojo jį Vienoje, o po kelių mėnesių mirė. Tas kūrinys ir buvo paskutinis, kurį atliko M. Rostropovičius. Vėliau jį, žinoma, perėmė kiti violončelininkai. Bet kito tokio kaip M. Rostropovičius nėra. Jis neprilygstamas.

– Rašydamas muziką daug galvojate apie mirtį?

– Taip, jei rašau su ja susijusį kūrinį. Tačiau nesu tas žmogus, kuris nuolat mąsto apie mirtį. Mėgaujuosi gyvenimu ir tuo, kad galiu kurti tai, kas patinka aplinkiniams, ką jie nori groti.

– Popmuzikos pasaulyje sklando ciniškas posakis: visa muzika jau sukurta, tik ne visi pinigai pasiimti. Ar, paliekant pinigus nuošalyje, esate kada nors panašiai pagalvojęs?

– Šį jausmą patiriu kas rytą, kai sėduosi prie stalo rašyti. Atrodo, kad kiekviena įmanoma garso kombinacija jau sugrota. Bet tai netiesa. Visada gali surasti ką nors naujo.

– Kokią muziką laikote didžia?

– Manau, kad visi didieji kompozitoriai jau mirę. Mane, kaip ir daugybę kitų žmonių, taip pat visada įkvėpė didieji kūrėjai: Monteverdi, Bachas, žinoma, Beethovenas, Čaikovskis, Rachmaninovas... Ar šiandien yra didžiųjų kompozitorių? Galbūt jų nežinau, nesu muzikologas. Be to, pats būdamas kompozitorius nedažnai vaikštau į kitų kūrėjų koncertus, nes mane tai blaško. Juk tapytojas irgi kasdien neina į muziejų pasižiūrėti kitų menininkų darbų. Jis užsidaro studijoje ir bando ką nors atrasti pats. Taip elgiuosi ir aš. Be O. Messiaeno, be Dmitrijaus Šostakovičiaus, su kuriuo buvome puikūs draugai, daugiau nežinau tokių kompozitorių, kuriuos galėčiau pavadinti didžiaisiais.

– Daugybė žmonių neslepia nesuprantantys šiuolaikinės muzikos ir net nesistengiantys jos suvokti, esą tai – vien padrikų garsų kratinys. Kodėl taip yra?

– Naujai muzikai suvokti reikia laiko. Tarkime, Antoną Weberną dabar daug geriau suprantame nei praėjusio amžiaus pradžioje. Apskritai menui suvokti reikia laiko. Kai kurios šiuolaikinės muzikos ir aš nesuprantu, nors galbūt tai puikūs kūriniai. Man praeitis visada atrodo puikesnė.

Pats dabar rašau kitokią muziką nei anksčiau. Tamsūs ir niūrūs kūriniai, kuriuos parašiau kadaise, tuo metu buvo labai svarbūs. Bet dabar, manau, atsidūriau priešingoje pusėje – vengiu tragedijų. Matome, kad laikai nelabai pasikeitė, vėl apstu karo židinių, todėl galėčiau ir šiandien kurti tokią muziką kaip anksčiau, bet nebenoriu. Man smagu jausti, kad ji gali teikti ir malonumą, o ne vien būti tragiška. Apskritai nesu labai rimtas kaip jaunystėje, gyvenimas mane pakeitė. Turiu medelyną, kuris man teikia ne tik malonumą, bet ir pusiausvyrą. Savo rankomis prieš kelis dešimtmečius pasodinau parką, jame vien medžių beveik 700 rūšių. Vaikščioti po jį neskubant, matyti užaugusius paties sodintus augalus yra nuostabu. Gyvenu Krokuvoje, o šis parkas – už 200 kilometrų nuo jos. Pastebėjau, kad Krokuvoje rašau kitokią muziką nei savo sode. Atrastas santykis su gamta pakeitė mano požiūrį į gyvenimą, padėjo atsikratyti įtampos.

Tamsūs ir niūrūs kūriniai, kuriuos parašiau kadaise, tuo metu buvo labai svarbūs. Bet dabar, manau, atsidūriau priešingoje pusėje – vengiu tragedijų.

– Ar gerėjančią gyvenimo kokybę bėgant metams galėtumėte sieti ne tik su savo, bet ir su savo šalies gyvenimu? Ar, nepaisydamas įtampų, konfliktų, politinių neramumų, apie kuriuos kalbėjome, drįstumėte sakyti, kad dabar išgyvename geriausius laikus per valstybių istoriją?

– Esame tikra, visateisė Europos dalis, to anksčiau niekada nebuvo. Šiais laikais negali būti izoliuotas – turi priklausyti didesnei bendruomenei. Jaučiamės didelės Europos šeimos nariais, o to prieš kurį laiką nepatyrė nei Lietuva, nei Lenkija. Tik ar tai padėtų mums, – nenoriu ištarti to žodžio, bet jūs mane suprantate, – atveju, nesu tikras. Mus supa šeimos jausmas, tačiau garantijų turime mažiau.

K. Pendereckis

2020 03 29 12:57
Spausdinti