Meniu
Prenumerata
penktadienis, balandžio 10 d.
K. Gudmonaitė: „Teatras turi būti kaip socialinis protestas“
Viktorija Vitkauskaitė
(Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.)

Valstybinis jaunimo teatras spektaklį „Sapnavau sapnavau“ į pirmuosius seansus palydi su paantrašte „dialogas: dokumentiniai nuteistųjų iki gyvos galvos ir aukų artimųjų liudijimai“. Viktorija Vitkauskaitė klausosi kito dialogo – ką apie kaltę ir atleidimą kalba šio pastatymo autorės Kamilė Gudmonaitė ir Teklė Kavtaradzė.

Spektaklio idėja gimė prieš maždaug ketverius metus, kai muzikos duetas „Kamanių šilelis“ (K. Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas) koncertavo Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime. Vėliau kilo mintis ten parodyti šios režisierės statytą Williamo Shakespeare’o „Timoną“. Po spektaklio vienas kalinių priėjo prie K. Gudmonaitės ir ėmė diskutuoti, pasakoti savo pastebėjimus. Pokalbis įsibėgėjo, bet nuleidusi akis mergina pamatė kortelę su jo vardu, pavarde, užrašu „nuteistas iki gyvos galvos“. Ir pati pajuto, kaip nuo tos akimirkos požiūris į priešais stovintį žmogų pasikeitė. Tai tapo impulsu patyrinėti santykį su šia tema, analizuoti savo baimes ir suvokti, ko gi iš tiesų bijoma. Vėliau į procesą įsitraukė ir dramaturgė T. Kavtaradzė. Per maždaug vienus bendro darbo metus gerokai pakito kūrinio vizija, taip pat pačių jo autorių santykis su tyrinėjama tema.

T. Kavtaradzė: „Gana greitai supratau, jog ankstesnis mano požiūris į nuteistuosius apsiribojo nuomone, kad jie tiesiog uždaryti, ir man tai neįdomu. Dabar jau ir pačiai sunku patikėti, kad anksčiau taip galvojau. Bet viskas keičiasi ėmus bendrauti su konkrečiu žmogumi. Pradedi suprasti, kad kai kuriais atvejais bet kas galėjo atsidurti jų – nuteistųjų – vietoje. Kad svarbu mąstyti apie tai, ar mes galime tikėti žmogaus gebėjimu keistis. Kad atleidimo, kaltės ir kaltinimo tema yra labai svarbi ne tik teisėsaugoje, bet ir mikroistorijose.

K. Gudmonaitė: „Iš pradžių man šis spektaklis buvo darbas su savimi – savo baimėmis, teisimais, vertinimais. Būdavo, kad šnekamės su nuteistuoju, ir aš matau tą žmogų čia ir dabar. Bet vos leidžiu sau akimirką pamąstyti apie tai, ką jis padarė, man vėl tampa nebe tas pats žmogus. Kartais vidury pokalbio mane apimdavo baimė, nesaugumo pojūtis. Bet didžiausias pokytis ir įvyko, kad nebebijau kalinių. Matydama tą žmogų prieš save galiu jo nebeteisti, net bandyti jį suprasti. Bet tada kilo kita mintis – o kas, jei jis būtų nužudęs mano artimą? Į šį klausimą niekaip negalėjau atsakyti, net nenorėjau to daryti. Ir taip gimė antra spektaklio tema – pradėjome kalbėtis su aukomis, kurios dėl kitų žmonių kaltės yra netekusios artimųjų.“

2019 05 24 12:35
Spausdinti