Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
J. Rostropovič: „Mano tėvas visuomet darė tai, kas jam atrodė teisinga“
Viktorija Vitkauskaitė
(Asmeninio archyvo nuotr.
Šalia tėčio – ir scenoje, ir namuose

Dviejų muzikos legendų – violončelininko bei dirigento Mstislavo Rostropovičiaus ir soprano Galinos Višnevskajos – dukra Jelena Rostropovič iš tėvų paveldėjo ne tik talentą, bet ir norą padėti kitiems. Apie paramą jauniesiems muzikams, savo vaikystę ypatingoje šeimoje ir drąsiausius maestro poelgius su fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ prezidente kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ įkurtas 2003 m. asmenine maestro iniciatyva. Kaip jūs prisimenate šio fondo pradžią?

– Mano tėvas visuomet labai mėgo dirbti su Lietuvos muzikais. Vertino jų požiūrį, atsidavimą menui. Kai buvau tarptautinio muzikos festivalio „Rencontres Musicales d'Evian“ Prancūzijoje direktorė, lietuvių muzikai ne kartą čia dalyvavo, net išgelbėjo mus sudėtingose situacijose, kai dėl kokių nors priežasčių staiga negalėdavo groti kitas orkestras. Tėvas ypač žavėjosi Kauno valstybiniu choru bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tie žmonės dirbo pirmiausia ne dėl pinigų, o dėl pačios muzikos, noro sukurti šį tą nuostabaus. Tai buvo vienas dalykų, skyrusių Lietuvos orkestrą nuo daugybės kitų.

Užsimezgusi draugystė su muzikais išaugo į norą padėti jauniesiems talentams. Lietuvoje yra labai daug talentingų vaikų. Pirmiausia reikėjo juos identifikuoti, o tada suteikti jiems galimybę sulaukti pagalbos, mokytis ir pradėti savo gyvenimą. Padėti galima įvairiai – nebūtinai randant gerą mokytoją ar universitetą. Kartais vaikui tiesiog reikia pagelbėti išgyventi finansiškai. Todėl fondas ir įgyvendina skirtingas programas. Iš pradžių, be abejo, tėvas norėjo pagelbėti jauniesiems violončelininkams. Vėliau savo veiklas plėtėme – ėmėme remti ir kitus jaunuosius muzikantus, šokėjus, be to, padėjome ir VU Santaros vaikų ligoninei.

– Ar į fondo veiklą įsitraukėte nuo pat pradžių?

– Ne. 2007 m. mirus tėčiui tapau fondo prezidente, bet iki tol jo veiklose nedalyvavau. Mano tėvas įkūrė keletą fondų, kurių veiklą po jo mirties tęsiame su seseria. Pagrindinis „Rostropovich-Vishnevskaya Foundation“ buvo įkurtas Vašingtone. Kitas įsteigtas Maskvoje ir skirtas jauniesiems muzikams (jam vadovauja maestro dukra Olga Rostropovič – IQ past.). O trečiąjį įsteigė Lietuvoje, taigi galite įsivaizduoti, kaip jam tai buvo svarbu.

Visą gyvenimą praleidau partnerystėje su tėvu – akompanavau jam, tvarkiau vadybos reikalus, visuomet buvau šalia. Taigi puikiai žinojau, kodėl jis įkūrė šiuos fondus. Mūsų tikslai ir norai buvo bendri. Žinoma, šiandien privalome prisitaikyti prie laikotarpio, laviruoti, vis peržvelgti savo veiklos kryptis. Negali sėdėti ten pat ir daryti vis to paties.

– Per 16 veiklos metų fondo įdirbis Lietuvoje tapo ryškiai matomas. Ar dėl to bent kiek lengviau rinkti jo veikloms būtiną paramą?

– Pasakysiu atvirai – jokiam fondui niekada nėra lengva surinkti pinigų. Bet manau, kad Lietuvoje žmonių požiūris yra kitoks. Per šią viešnagę susitikome su Vilniaus verslo klubu, ir mūsų pažintis tapo didžiule staigmena. Apskritai visas šis vizitas Lietuvoje pateikė daugybę ypač pozityvių staigmenų. Pirmą kartą susitikome su klubo nariais ir ėmėme kalbėti savo įprastą mantrą – kas mes esame, ką darome ir t. t. Staiga mums sako – gerai, labai įdomu, mes norime prisidėti. Aš apstulbau! Tokia pozityvi reakcija – retas dalykas, ypač kalbant apie verslo paramą ateities kartoms bei menui ir išsilavinimui. Tačiau jei needukuosi jaunimo, nesuteiksi galimybių lavintis – ką sukursi? Juk muzika, menas kuria ir kultūrą bei tautą. Todėl buvau labai laiminga išgirdusi, kad mus supranta.

– Kaip manote, ar šiandien Lietuvoje socialinės rizikos šeimoje gimęs talentingas vaikas turi tokias pat galimybes siekti tikslų kaip ir gimęs pasiturinčioje aplinkoje?

– Prieš porą dienų aplankėme M. K. Čiurlionio menų mokyklą, ir ten mane ištiko kitas šokas. Niekada tokios mokyklos nemačiau, o juk esu daug regėjusi. Ten yra viskas, ko reikia, kad talentingi vaikai galėtų siekti savų tikslų. Tereikia vienintelio dalyko – aptikti tuos jaunuosius talentus, o šių tėvams – bendradarbiauti su pedagogais. Aišku, kai kuriais atvejais tai reiškia, kad vaikui teks gyventi atskirai nuo tėvų. Bet yra ir puikus bendrabutis. Pamenu, kai aš mokiausi Centrinėje Maskvos muzikos mokykloje, joje taip pat buvo bendrabutis. Pati jame negyvenau, bet turėjau daugybę ten apsistojusių draugų – tarp jų ir dabar žymų pianistą Ivo Pogoreličių. Bet tuomet buvo sovietmetis, taigi bendrabučio sąlygas galite įsivaizduoti. Ir vis tiek visi išgyvenome.

Kartais tėvai nenori išsiskirti su vaikais. Bet jie privalo suteikti atžalai galimybę. Ir tai padaryti būtent dabar. Gal vaikas ir netaps pasauline žvaigžde, bet vis tiek pasinaudos jam suteikta Dievo dovana. Priešingu atveju galbūt veiks ką nors kito ir visą gyvenimą gailėsis nerealizavęs savo talento. Tai būtų labai liūdna. Taigi į jūsų klausimą atsakyčiau taip: manau, kad Lietuvoje talentams siekti tikslų yra visos galimybės.

Maestro ir Modestas Pitrėnas 2005 m. (Fotobanko nuotr.)

– Ar tenka susidurti su atvejais, kai talentingo vaiko nepalaiko jo šeima? Kaip tuomet elgiatės?

– Atvejų būna visokių. Pasitaiko ir priešingai: tėvus užvaldo ambicijos, ir vaikai būna pernelyg spaudžiami. Jie neturi vaikystės, nes visą laiką dirba. Be abejo, praktikuotis būtina – apie tai net nediskutuoju. Bet reikia laiko ir pažaisti, pasimėgauti gyvenimu. O neretas talentas jau dešimties dirba labai sunkiai.

Be to, čia slypi ir psichologinių sunkumų. Dešimties esi kitoks nei visi – žmonės tau lenkiasi, nes tu ypatingas. O užaugęs staiga perdegi. Arba kai dvylikametis groja S. Rachmaninovą, visi sako, kad tai genialu. Bet kai tą patį S. Rachmaninovą jis groja jau suaugęs, tokių pat reakcijų nebesulaukia. Šitai psichologiškai labai sunku pereiti. Todėl mano tėvas visuomet atsargiai bendraudavo su jaunaisiais mokiniais ir jų tėvais. Vadybininkų jis nemėgo – šie siekdavo kuo labiau ir kuo greičiau išeksploatuoti vaiką, parengti įrašų, užsidirbti pinigų. Deja, kartais vaikai tokiais atvejais palūždavo psichologiškai, ir tai tapdavo tragedija.

Retsykiais tėvai būna įsitikinę, kad jų vaiko ateitis – ne muzika, o ūkis. Bet mano tėvui paprastai tokiais atvejais pavykdavo juos perkalbėti. Jis tiesiog kantriai, ramiai aiškindavo, kuo jų vaikas apdovanotas ir ką reikia daryti. Kartais pedagogai su tėvais nesikalba, laiko juos kvailiais ir sako, kad šie nieko nesupranta. Taip užprogramuojamas konfliktas. Tačiau juk yra būdų, kaip su tėvais kalbėtis. Reikia padėti jiems suprasti, kad tai – ne jų, o jų vaiko gyvenimas. Jie tiesiog privalo suteikti jam galimybę ir priimti labai atsargius sprendimus. Nes ateityje už juos būtent vaikui gali tekti sumokėti labai didelę kainą.

– Ar savo ir sesers vaikystę taip pat pavadintumėte normalia?

– Žinoma, juk neįsivaizdavome, kad ji gali būti kitokia. Pradėkime nuo to, kad iš prigimties esu labai pozityvus žmogus. Man gyvenimas visada gražus. Be abejo, galėčiau sakyti „ak, būtų buvę puiku kasdien pusryčiauti ir pietauti su tėvais, drauge visiems vykti atostogų“ – to nebuvo. Bet juk mano tėvai buvo labiausiai neįtikėtini žmonės pasaulyje. Mes buvome nepaprastai artimi. Be to, su tėvu grojau tose pačiose scenose, akompanuodavau motinai. Tai – svajonė! Tad mano vaikystė buvo tikrai nuostabi.

– Jūsų sesuo viename interviu minėjo, kad kaip mokytojas namie tėvas buvo labai griežtas. Kartą pamatęs, jog ji ne repetuoja, o drybso su knyga, pašėlo ir ėmė ją vaikytis po namus...

– Na, mano sesers labai gera vaizduotė (juokiasi). Tėvas buvo ypač geras ir malonus žmogus. Tačiau taip – namie jis buvo griežtas. Niekada nebuvo mums blogas, nesielgė bjauriai, bet buvo reiklus. Tebuvau vos 15 metų, kai jis pasakė – ruošk repertuarą, tu man akompanuosi koncertuose. Tuo metu dar tebesimokiau Centrinėje Maskvos muzikos mokykloje, grojau visai kitokius kūrinius, ruošiausi egzaminams. Bet tėvui liepus visą vasarą mokiausi jo nurodytų kūrinių. Tai kėlė didžiulį stresą, juolab kad mes nepradėjome groti drauge mažytėse scenose. Priešingai – iškart kilome į aukščiausią lygą. Buvo nelengva.

Apskritai jis su šeima buvo griežtesnis nei su aplinkiniais. Mama kartais sakydavo jam: „Kodėl tu su savo muzikais nekalbi taip, kaip su dukromis? Kam jas terorizuoji?“ Bet jis buvo teisus. Dažniausiai prieš koncertus nelikdavo laiko net ilgesnėms repeticijoms. Turėdavome vos valandą, per kurią man reikėdavo suprasti jo norus. Privalėjau būti labai atidi, dėmesinga, nujaučianti, ką jis norės daryti. Iš pradžių buvo sunku. Bet grojant drauge labai greitai mums net nebereikėjo žiūrėti vienam į kitą. Scenoje tiesiog kūrėme, jautėme, kad gimsta kažkas nuostabaus. Tai buvo fantastiška patirtis.

– Baigusi Niujorko Juilliardo muzikos mokyklą septynerius metus koncertavote su tėvu visame pasaulyje. Esate užsiminusi, jog ypač daug streso jums sukėlė koncertas Stokholme, kur grojote karališkajai Švedijos porai.

– Šito koncerto niekada nepamiršiu. Atvykau į Švediją jo išvakarėse – rami, patenkinta, juk esu visiškai pasiruošusi. Pasitikęs tėvas bendravo labai lipšniai, ir man tai sukėlė įtarimų. Netrukus paaiškėjo, kodėl. Jis pasakė: „Mes parengsime nedidelę staigmeną Švedijos karaliui ir karalienei. Radau nuostabiai gražią tradicinę švedų dainą, kurią mudu rytoj atliksime koncerte.“ Mane tai išmušė iš vėžių – nemėgstu blaškytis, be to, aš tos dainos nežinojau. Tais laikais nebuvo interneto, negalėjau įsijungti jutubo ir jos paklausyti. Sakiau jam, kad mes juk viešbutyje, aš neturiu net kur groti. O jis ramiai paaiškino, kad už kampo yra pianinų parduotuvė. Jis jau sutarė – koncerto rytą mane ten įsileis parepetuoti.

Po bemiegės nakties nuėjau į tą parduotuvę. Pianinų daug, bet suoliukų prie jų nėra – tai juk parduotuvė, ne koncertų salė. Tada man darbuotojas ir sako – štai vitrinoje stovi pianinas su suoleliu, sėskite ir grokite. Ką gi, įlipau į tą apšviestą vitriną ir pradėjau mokytis atlikti dainą iš natų, kurios buvo skirtos net ne šiam instrumentui. Pro šalį einantys žmonės žiūrėdavo, stabtelėdavo, klausydavosi mano bandymų. Daina nebuvo sunki, bet stresą patyriau didžiulį.

Koncertas prabėgo puikiai, nors nepamenu, kaip grojau – visą laiką galvojau tik apie tą švedišką dainą. Po aplodismentų buvome sutarę pagroti P. Čaikovskio noktiurną, D. Popperio „Elfų šokį“ ir švedų dainą. Tačiau užkulisiuose pasiūliau tėvui noktiurno nebeatlikti. Atrodė, kad jis sutiko. Taigi nutilus aplodismentams susėdome atlikti paskutinių kūrinių. Laukiu, kol tėvas ims groti, o jis laukia, kol aš pradėsiu.

Ėmiau šnabždėti jam – ko tu lauki? Pasirodo, jis vis tiek norėjo atlikti tą noktiurną. Priminsiu, kad mūsų šnabždesys scenoje vyko stebint karališkajai porai, be to, renginį tiesiogiai transliavo televizija. Pasakiau tėvui, kad net neturiu noktiurno natų. O jis tarė – „tai eik ir atsinešk“. Ką gi, atsistojau, visi ėmė ploti, nusilenkiau, užkulisiuose pasigriebiau natas ir grįžau.

Kai atėjo metas groti jau paskutinį kūrinį – tą švedų dainą, dėl viso patirto streso aš susipainiojusi pradėjau ne tuo tonu. Laimė, tuoj pat atsipeikėjau, suvokiau klaidą ir akordą pakartojau jau be klaidų. Vėliau tėvas sakė, kad tą akimirką galvojo gausiantis infarktą. Atkirtau jam, kad savo staigmena jis pats man vos jo neįvarė.

– Ko bendras darbas su tėvu scenoje jus išmokė?

– Visuomet bet kokiomis aplinkybėmis privalai daryti tai, ką gali, geriausiai. Prisimenu dar vieną mudviejų koncertą Baltuosiuose rūmuose: turėjome groti prezidento Jimmy Carterio kvietimu, tai buvo renginys „Camp David“ viršūnių susitikimo proga. Atvykau iš vakaro, galvojau, parepetuosiu su tėčiu, nes drauge nebuvome groję gal pusmetį. Bet jo nėra. Koncerto dieną manęs atvyksta pasiimti automobilis ir nuvežti į Baltuosius rūmus. Visi klausinėja, kur maestro Rostropovičius, bet aš tegaliu atsakyti, kad neįsivaizduoju.

Mobiliųjų telefonų juk nebuvo. Nuvykau į rūmus, parepetavau, pasirengiau tiesioginei televizijos transliacijai, o tėčio nėra. Fortepijonas, beje, pasirodė prastokas, ir tai man įvarė dar daugiau streso. Galiausiai prieš pat koncertą įžengė tėvas – plačiai plačiai šypsodamasis, kaip visuomet tokiais atvejais. Ir koncertas nuskambėjo puikiai. Nors buvau tokia susikoncentravusi, kad net jei toje salėje būtų sprogusi bomba, nebūčiau pastebėjusi.

Žinau, kad visose situacijose galima rasti sprendimą. Bet kuriame pokytyje stenkis įžvelgti ką nors gero ir į tai koncentruokis. Jei padarei klaidą – nieko tokio, stenkis judėti į priekį ir jos nekartok. To reikėtų mokyti visus vaikus. Geriausia tai daryti per muziką, nes ji moko ir disciplinos. Be to, muzikantui reikia gebėti atsijungti nuo rūpesčių, problemų. Kitaip negalėsi koncertuoti.

Dar dirbdama festivalio direktore prisižiūrėjau visko. Ir manau, kad muzikantai neturėtų diktuoti didelių sąlygų dėl oro temperatūros, gėlių spalvos ar konkretaus suoliuko aukščio – juk šis reguliuojamas! Tokiais atvejais žiūrėdavau ir galvodavau – na, kodėl tu taip elgiesi? Kodėl tau tai svarbu? Juk mes, muzikai, einame į sceną atiduoti žmonėms to, ką mokame geriausiai. Turime būti kuklūs ir suteikti klausytojams malonumą – juk dėl to ir esame.

J. Rostropovič (dešinėje) su „Pagalba Lietuvos vaikams“ valdybos pirmininke Rasa Kubiliene (Fotobanko nuotr.)

–  Nors sulaukėte didžiulės sėkmės, po septynerių metų nusprendėte nustoti koncertuoti su tėvu, nes norėjote atsiduoti šeimai?

– Taip. Kai ėmiau lauktis, pamenu, kelionėse mane labai pykino. Kai vykome groti į Tokijų, man buvo bloga ir lėktuve, ir viešbutyje. Negalėjau net iš lovos pakilti, ką ir kalbėti apie siaubą kėlusią mintį, kad netrukus reikės skambinti, pavyzdžiui, D. Šostakovičių. Bet scenoje įvyksta stebuklas: kai ten atsiduri, suveikia adrenalinas ir tarsi Dievas suteikia tau neįtikėtinos jėgos. Visus negalavimus pamiršau, buvau lyg kitas žmogus. O po koncerto, aišku, vėl vos nuėjau į lovą.

Tačiau nusprendžiau, kad norėsiu turėti daugiau vaikų, normalaus šeimos gyvenimo. Todėl būdama vos 26-erių pasakiau tėčiui – gana. Jis, aišku, labai nusiminė. Bet aš buvau apsisprendusi. Be to, jau buvau grojusi svarbiausiose pasaulio scenose su geriausiu muziku – ko dar galėjau norėti?

– Turite keturis vaikus, ar visi jie taip pat yra muzikai?

– Ne, nenorėjau jų spausti. Rusijoje gyvavo tradicija, kad vaikai tęsia tėvų kelią: jeigu jie grojo, tai grosi ir tu. Juolab tai buvo įprasta man, augusiai kompozitorių name. Aplink mus buvo vien muzikai ir muzikų vaikai. Bet Vakaruose gyvenimas buvo kitoks. Todėl nusprendžiau, kad mano vaikams visos galimybės yra atviros ir jie patys rinksis savo kelią.

Tačiau norėjau, kad jie įgytų bazinį muzikinį išsilavinimą – mokėtų groti pianinu, pažintų natas. Aišku, visi anksčiau ar vėliau mokslus metė ir paskui dėl to gailėjosi – tai klasikinė istorija. Tačiau leidau jiems būti tuo, kuo nori. Kiek daugiau reikalavau iš dukros, nes mačiau, jog ji labai talentinga dailininkė. Žinoma, ji kategoriškai priešinosi šiam keliui, nes mama to norėjo (juokiasi). Vis dėlto baigė meno akademiją, o dabar dirba interjero dizaino srityje.

– Maestro M. Rostropovičius garsėjo ne tik didžiuliu talentu, bet ir drąsiais sprendimais. Kalbu apie jo poelgius per Berlyno sienos griūtį, pučą Maskvoje, taip pat apie dar sovietmečiu priglaustą ir viešai apgintą Aleksandrą Solženicyną – už šį poelgį jūsų šeima netrukus buvo išvaryta iš Rusijos. Atrodo, kad jis visuomet ne tik žinojo, ką teisinga daryti, bet iškart taip ir pasielgdavo. Ar toks įspūdis teisingas?

– Mano tėvas buvo labai impulsyvus žmogus ir niekada negalvojo apie pasekmes. Jis tiesiog darė tai, kas jam atrodė teisinga. Kiti žmonės prieš ko nors imdamiesi apsvarsto du kartus, o jis – nė vieno.

Kai jis parašė atvirą laišką, kuriuo apgynė A. Solženicyną, nepasitarė net su mano motina. Ji dėl tokio poelgio nedžiūgavo, nes grėsmė buvo kilusi visai šeimai. Mama sutiko, kad A. Solženicynui reikėjo suteikti prieglobstį, juolab kad tuo metu jis sirgo. Bet tada prasidėjo nemalonumai. Ačiū Dievui, kad viskas galiausiai išėjo į gera, bet juk galėjo būti katastrofa.

Tėvo skrydis į Berlyną, kai buvo griaunama siena, irgi vienas impulsyvių poelgių. Atrodytų, ką jis sau galvojo? Bet jis negalvojo nieko. Tiesiog paskambino draugui, turinčiam privatų lėktuvą, ir pasakė, kad turime tuoj pat skristi į Vokietiją. Nusileidus lėktuvui, tėvas su violončele ir jo bičiulis su žmona susistabdė taksi. Paprašė nuvežti prie Berlyno sienos. Taksistas klausė, kur tiksliai? Jie nežinojo, pasakė – vežkite, kur visi žmonės renkasi. Juos nuvežė prie „Checkpoint Charlie“ kontrolės posto. Čia tėvas suprato, kad neturi kėdės, o be jos negalės groti. Galiausiai pasiskolino ją iš vieno pareigūno, nusinešė prie sienos ir ėmė groti.

Šiam sumanymui visiškai nebuvo specialiai ruoštasi, todėl įvykį įamžino vienintelė kažkieno daryta nuotrauka. Tėvas niekam neskelbė to iš anksto, nekvietė žurnalistų, nedarė to dėl viešųjų ryšių. Tai buvo jo asmeninis noras. Todėl prie Berlyno sienos jis atliko J. S. Bacho kūrinius, kurie taip pat labai asmeniški, jie – lyg malda. Tėvas labai mylėjo J. S. Bachą, jam tai buvo didysis kompozitorius.

Šįkart į Lietuvą maestro dukrą atvedė fondo labdaros koncertas. (Fotobanko nuotr.)

– Ar žinojote apie maestro ketinimus vykti į Maskvą per pučą?

– Tąkart jis slapukavo. Mama buvo Londone, o aš ir tėtė Paryžiuje drauge žiūrėjome televizorių, transliacijas iš Maskvos. Matėme visą tą siaubą, įvažiuojančius tankus. Žinoma, tai transliavo tik CNN, nes rusų kanalai tradiciškai tokiais atvejais rodė baletą „Gulbių ežeras“. Tėvas pasakė: „Žinai, man reikėtų ten nuvykti.“ Pasakiau, kad jis išprotėjo, juk visi iš Maskvos bėga. Be to, iš mano tėvų buvo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė. Jis pasvarstė, kad galbūt jam padėtų JAV ambasada. Bet galiausiai abu sutarėme, kad tai kvaila mintis. Likau jo bute nakvoti, nes mano namai buvo už Paryžiaus. Ryte pamačiau jį kažkur susiruošusį – su lagaminu, kaklaraiščiu. Tėvas pasakė, kad eina susitikti su bankininku. Dar paklausė, ar sulauksiu jo namuose, kad drauge papietautume, ir išėjo.

Atėjo pirma valanda popiet, antra, trečia – jokių žinių. Jo vadybininkė irgi nieko nežinojo. Telefonų linijos su Maskva tiesiog užlūžo. Gal 6–7 valandas bandžiau susisiekti su ten gyvenančia teta, bet nesėkmingai. Staiga man paskambino žurnalistas iš „Paris Match“ žurnalo ir pradėjo pokalbį fraze „tu tik neišsigąsk“. Pasirodo, jo kolega tądien skrido į Maskvą nušviesti įvykių ir tame pat lėktuve pamatė mano tėvą. Netrukus išgirdau CNN pranešimą, kad prie JAV ambasados nušautas vyras. Labai išsigandau, kad tai gali būti mano tėvas. Apie jo likimą tądien vis dar neturėjau jokių žinių.

Paskambinau mamai ir pasakiau, kur yra tėvas. Ji išnaudojo visą tokiems atvejams skirtą žodyną, tada ėmė verkti. Pagaliau susisiekiau ir su teta Maskvoje: ji kartojo, kad viskas gerai, bet aiškiai jaučiau didžiulę įtampą. Vėliau tėvas pakartojo tą patį kaip visuomet – jis tiesiog pajuto turintis ten būti. Manė, kad galbūt jo buvimas padės apsaugoti kitų žmonių gyvybę, kad priešininkai prieš šaudami pagalvos, ką daro. Kai jis parskrido į Paryžių, be galo juo didžiavausi. Man jis buvo tikras herojus.

Pamenu, kai mus išvarė iš Sovietų Sąjungos, visi galvojome, kad Rusijos daugiau nebepamatysime, nes Sąjunga niekada nežlugs. Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusi siena buvo tarsi tėvo gyvenimo simbolis. Jis augo Rusijoje, ją mylėjo, bet buvo iš ten išvarytas, tapo persona non grata kaip muzikas. Tai gniuždė psichologiškai. Bet štai visai netrukus po Berlyno sienos griūties jis vėl buvo Maskvoje. Dvi gyvenimo dalys vėl susijungė.

J. Rostropovič

Gimė 1958 m. Rusijoje.

Būdama 11-os pirmąkart koncertavo solo su orkestru.

1975 m. įstojo į Juilliardo muzikos mokyklą. Baigusi ją, mokslus tęsė Vermonte, mokoma pianisto Rudolfo Serkino. Tuo pat metu ėmė akompanuoti savo tėvui koncertuose.

Baigusi pianistės karjerą, ėmė pati rašyti muzikines kompozicijas. 1990 m. jos įrašų plokštelę išleido EMI.

2007 m., mirus tėvui, tapo „Rostropovich-Vishnevskaya Foundation“ prezidente. Nuo 1991 m. fondo kuriamos ir finansuojamos sveikatingumo programos įtraukė daugiau kaip 20 mln. vaikų Rusijoje, Tadžikijoje, Vakarų Krante, Gazos Ruože, Gruzijoje ir kt.

2008 m. įkūrė Rostropovičiaus-Višnevskajos asociaciją Paryžiuje, kuri vėliau pervadinta „Association Elena Rostropovich“, įgyvendinančią paramos projektus vaikams Prancūzijoje bei Artimuosiuose Rytuose.

2019 12 08 16:37
Spausdinti