Meniu
Prenumerata
trečiadienis, balandžio 1 d.
INTERVIU
J. Haidas: „Tamsybei ir kvailumui privalome duoti atsaką“
Viktorija Vitkauskaitė
J. Haidas (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Kauno Istorijų festivalyje viena istorija nuskambėjo simfoninės muzikos garsais: pirmąkart po karo pabaigos atliktas Kauno geto kalinio ir orkestro nario Percy Haido kūrinys „Geltonoji fantazija“. Šia proga į Lietuvą atvykęs jo sūnus amerikietis Josephas Haidas su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie nepaprastą tėvų likimą, muzikos galią ir priešnuodžius prieš neapykantą.

– Kada pirmąkart iš tėvo išgirdote pasakojimus apie jo išgyvenimus Kauno gete ir Dachau koncentracijos stovykloje?

– Mano tėvas apie savo praeitį daug nekalbėjo. Kai jis atvyko į Ameriką, iškart norėjo visus baisumus pamiršti ir susikurti naują gyvenimą. Nelabai atsimenu, kad būtų man pasakojęs savo praeities istorijas. Yra keletą kartų minėjęs įvairių fragmentų, bet tik tiek. O mama (Sonia Pessin-Haid – IQ past.) buvo priešingybė: ji pasakojo savo patirtis, net išleido memuarų knygą.

Žinau, kad prieš karą tėvas Kaune buvo gana garsus muzikantas. Jis koncertuodavo kavinėje „Monika“, tapo vis populiaresnis. Labai gaila, kad mirė gana jaunas – sulaukęs vos 64-erių, ir aš daug ko apie jo praeitį nesužinojau. Tėvas tik yra minėjęs, jog gebėjimas groti jį išgelbėjo ir Dachau. Nacių pareigūnus jis mokė groti akordeonu ir dažnai pats jiems koncertavo. Tėvas to nekentė. Jis prisiminė, kad naciai buvo stambūs, storais pirštais, ir mokyti groti juos buvo beviltiška, nes vienu pirštu jie paspausdavo iškart du klavišus, o ne vieną. Tačiau grodamas jiems tėvas įsitaisydavo šalia saldainių vazelės: viena ranka grodavo, kita patyliukais žerdavosi saldumynus į kišenę.

2019 12 24 01:05
Spausdinti