Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 24 d.
Ir broliai, ir priešai
Tomas Statkevičius
Getty Images nuotr.

Skirtingi interesai ir aštri konkurencija nepriklausomybės kovų metais ilgam atšaldė dviejų baltų tautų santykius.

Vienus artimiausių kaimynų – lietuvius ir latvius – per ilgus amžius bene labiausiai vienijo tik kalbų panašumas. Lietuva net ir šiandien linkusi sau priskirti vyresniosios sesers vaidmenį. Toks gana arogantiškas požiūris, grįstas istorine mūsų valstybės praeitimi, itin išryškėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvos, kuri pirmoji iš Baltijos šalių paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-ąją, politikai, o ypač pirmosios Vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, latvius kaip valstiečių tautą netgi laikė nevertus turėti savos valstybės. Jeigu būtų įgyvendinta dar 1885 m. Jono Šliūpo puoselėta idėja Prancūzijos bei Šveicarijos pavyzdžiu įkurti bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybę, joje kaimynai būtų galėję tikėtis gauti tik autonomijos statusą. Tačiau nei J. Šliūpo „Lietuv-Latvija“, nei pačių latvių 1917 m. žemėlapyje braižytai Aistijai su sostine Ryga nebuvo lemta atsirasti dėl pernelyg didelių dviejų baltiškų kraštų kultūrinių, ekonominių ir religinių skirtumų, taip pat to meto politinių įvykių.

Nors per Pirmąjį pasaulinį karą Latvijos ūkis buvo visiškai sugriautas, ir kaimynai skurdo ne ką mažiau nei lietuviai, šis kraštas buvo labiau ekonomiškai išsivystęs. Socialiniu ir kultūriniu atžvilgiu XX a. pradžioje protestantišką Latviją būtų buvę galima vadinti modernesne šalimi, kur kas labiau industrializuota ir urbanizuota nei agrarinė katalikiška Lietuva. Tai Latvijos politinio elito savivertę kėlė nė kiek ne mažiau, negu istorinė Lietuvos valstybingumo tradicija suteikė pasitikėjimo mūsų to meto politikams. Nemaža jų dalis, kaip ir A. Voldemaras, netikėjo, kad Latvija ir Estija gali tapti nepriklausomos. Spėliota, kad anksčiau ar vėliau šie kraštai bus prijungti prie Rusijos, nes vien Rygos ir Talino jūrų uostų ekonominė ir geopolitinė reikšmė atrodė per daug svarbi. Todėl Lietuvos pretenzijos į Liepoją, Latgalą ir Daugpilį atrodė visai pagrįstos – jeigu jau nebus suverenios Latvijos, tai kodėl reiktų palikti šias teritorijas Rusijai ar Vokietijai? Tačiau 1918 m. lapkričio 18 d. nepriklausomybę paskelbusi Latvija neketino nuolaidžiauti „vyresnei sesei“.

Lietuvių delegacija, atvykusi į 1919 m. sausį prasidėjusią Paryžiaus taikos konferenciją, iš Rusijos politinio pasitarimo lyderių išgirdo pažadą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę neminint kitų dviejų Baltijos kaimynių. Tad mūsų Vyriausybė vengė aktyviai bendradarbiauti su Latvijos ir Estijos atstovais, pavyzdžiui, tų pačių metų balandį atsisakė pasirašyti bendrą Baltijos šalių protestą prieš baltagvardiečių vado Aleksandro Kolčiako pripažinimą visos Rusijos valdovu.

2016 09 02 16:28
Spausdinti