Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 17 d.
Integruotas pamokas vedančios pedagogės: „Mokytojas yra kitų sėkmės įkaitas“
Viktorija Vitkauskaitė
I. Ežerinytė ir I. Gresienė MO konferencijoje skaitė pranešimą apie teksto ir vaizdo jungtis (Radvilės Juozapaitytės nuotr.)

Integruotas literatūros ir dailės pamokas MO muziejuje vedančios Ilona Ežerinytė ir Inga Gresienė meistriškai jungia tekstą ir vaizdą, o toje jungtyje kaskart atranda ir sau naujų dalykų. Su pedagogėmis Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tai, kaip trumpinamas atstumas tarp meno ir moksleivių.

– Kaip gimė sumanymas kurti integruotas literatūros ir dailės pamokas MO, skirtas vyresniųjų klasių moksleiviams?

I. Gresienė: – Tai buvo muziejaus idėja. Jo atstovai kreipėsi į mane, o aš pakviečiau prisijungti Iloną. Iš pradžių buvo sunku sugalvoti formą, kaip tą norimą turinį perduoti vaikui. Iki šiol savo užsiėmimus šiek tiek keičiame, adaptuojame – tai gyvas procesas, kuriam įtakos kaskart turi ir pamokose dalyvaujantys vaikai.

I. Ežerinytė: – Integruota pamoka yra ne tas pats kas edukacija, nors atrodo, kad šios sąvokos – sinonimai. Bet tam, kad edukuotum, lankytojas neprivalo turėti kokių nors išankstinių žinių ar įgūdžių – jį gali čia pat išmokyti lieti žvakes ar panašios veiklos. O integruotoje pamokoje norime panaudoti tas žinias, kurias vaikas atsinešė iš mokyklos, – kad jis pamatytų mokymosi prasmę. Be to, tokiose pamokose šį tą turi gauti ir su klase ateinantys mokytojai. Negalime kartoti to, ką jie patys kalba per literatūrą – ieškome kito teksto, kito požiūrio. Visa tai darydamos mes su Inga taip pat tobulėjame. Per šiuos veiklos metus išėjome oho kokį menotyros ir šiuolaikinės literatūros kursą!

I. Gresienė: – Mes siekiame, kad vaikas iš integruotos pamokos išsineštų ne tik smagią patirtį, bet ir kažkokį turinį. Tai yra kad perskaitytų šiuolaikiškesnį eilėraštį, galėtų įvardyti dailės kūrinio žanrą ar techniką. Norime ne tik pažaidinti, bet ir praturtinti.

– Kokių reakcijų sulaukėte savo veiklos pradžioje? Ar teko įrodinėti tokių užsiėmimų svarbą?

I. Gresienė: – Pirmieji lankytojai buvo mūsiškiai mokiniai, todėl ir nusiteikę pozityviai. Kartais, kai atėjusiems paduodame popieriaus lapą, pieštuką, pasigirsta atodūsiai – ak, vėl reikės ką nors daryti, rašyti, visai kaip mokykloje, – bet užsiėmimui įsibėgėjant moksleiviai paprastai jau pajunta tos veiklos ir net rašymo prasmę bei smagumą.

I. Ežerinytė: – Kartais vaikai atėję į integruotą pamoką muziejuje tikisi, kad čia nieko nereikės daryti. Aš vaikščiosiu ir kalbėsiu, o jie seks iš paskos arba dar geriau – nusiplaus. Kai ištraukiu užduotis ir pamatau rūgščius vaikų veidus, klausiu mokytojų, argi jie neperspėjo moksleivių, kad tai bus integruota pamoka. O tie atsako: jei būtume perspėję, vaikai apskritai nebūtų atėję. Išties nelengva nulaužti išankstinę nuostatą, kad muziejuje bus neįdomu.

– Kaip manote, iš kur ta nuostata atsiradusi?

I. Ežerinytė: – Pirmiausia tai siečiau su laikotarpiu, kai muziejuose vaikai girdėdavo tik draudimus: neliesk, neprieik per arti eksponato, iš kurios mokyklos šitie galvijai?! Ta įtampa, kurią jausdavo mokiniai, persidavė ir mokytojams. Juk atsivedi būrį vaikų, kas bus, jei jie padarys ką ne taip? Žinoma, mes su moksleiviais kalbame, kaip galima elgtis muziejuje, kaip – ne. Bet visada sakau, kad MO nebus tetos prižiūrėtojos su beisbolo lazda. Turi pats save prižiūrėti ir dar pasaugoti draugą, kad netyčia neatsitrenktų į meno kūrinį.

I. Gresienė: – Elgesys muziejuje yra labai svarbi bendros kultūros dalis. Sakome vaikams, kad čia nereikia būti įsitempus ir prispaudus rankų prie šonų. Bet pieštuku baksnoti paveikslo, apie kurį kalbama, taip pat negalima.

(Radvilės Juozapaitytės nuotr.)

I. Ežerinytė: – Manau, kad mūsų pamokose pirmiausia įtampas pašalina tai, kad čia mes nesame mokytojos ir nerašome pažymių. Stengiamės bendrauti šiltai. Kartą, kai buvo karšta, aš nusiaviau batus, keli gimnazistai padarė tą patį. Sėdime sau ant žemės basi ir nagrinėjame kūrinius. Tokia šeimos atmosfera nuima visą įtampą.

– Ar vaikams pradėjus garsiai analizuoti, vertinti, interpretuoti meno kūrinius juos dažnai stabdo baimė suklysti?

I. Gresienė: – Tai priklauso nuo paties vaiko. Vieni iš prigimties drąsūs, o kiti, kad ir labai protingi, bijo kalbėdami padaryti klaidą. Bet mes akcentuojame, kad šiose pamokose nėra vieno teisingo atsakymo. Žinoma, analizuodami kūrinius paisome konkrečių epochos, erdvės kriterijų. Tačiau orientuojamės ne į rezultatą, bet į procesą. Didžiausia tokių pamokų vertė – kai vaikas išeina iš muziejaus užmezgęs santykį su literatūros tekstu ir su dailės kūriniu.

I. Ežerinytė: – Kartais moksleivis pradeda savo grupės darbo pristatymą (o mes dažniausiai dirbame grupėmis) žodžiais „gal nusišnekėsiu“ arba „gal aš čia blogai pasakysiu“, ir tenka jį nuraminti, kad neįmanoma pasakyti gerai ar blogai. Mes tiesiog dalijamės savo įžvalgomis. Per vieną edukacinį užsiėmimą nepavyks padaryti kokių nors esminių jauno žmogaus santykio su menu pokyčių. Šito ir nesiekiame. Tiesiog padedame atrasti ryšį su šiuolaikine daile, šiandiene poezija. Norime, kad vaikas išeitų iš muziejaus ne toks abejingas, koks į jį atėjo.

– Kaip, jūsų nuomone, pasikeistų vaikų elgesys integruotose pamokose, jei ir čia jie būtų vertinami pažymiais?

I. Gresienė: – Visų pirma, pati to labai nenorėčiau ir net nežinau, ar tokiu atveju šios veiklos imčiausi.

I. Ežerinytė: – Aš apskritai esu prieš vertinimą pažymiais. Tiksliau – prieš tai, kad kitas žmogus tave vertintų. Juk tu pats gali turėti savo pažangos vertinimo skalę. O pažymiai yra tiesiog seniai išrasta drausminimo priemonė, kuri nieko nepasako. Ne vienas iš mokyklos išsineša nuoskaudą, kad kokį nors dalyką lyg ir mėgo, ir mokėjo gana gerai, bet semestre turėjo tik 6 ar 7. Nes mokėjo kažkaip ne taip, kaip reikėjo mokytojui.

I. Gresienė: – Be abejo, moksleivius lydinti mokytoja gali vertinti vaikų dalyvavimą integruotose pamokose, skirti už tai papildomų balų. Viskas priklauso nuo konkretaus pedagogo santykio su mokiniais. Bet ir tokiu atveju tai turėtų būti skatinimo, o ne drausminimo ar baudimo priemonė.

– Kalbėdamos MO edukacijos konferencijoje apie neformaliojo švietimo galimybes užsiminėte, kad lietuvių kalba ir literatūra mokyklinėje programoje yra kur kas labiau vertinama nei dailė – ši dažnai nustumiama visai į užribį. Kaip manote, ar tokia nuostata keičiasi?

I. Ežerinytė: – Kol nesikeis švietimo sistema, nesikeis ir požiūris. Galima suprasti ir lituanistą, ir moksleivį, ir jo tėvus. Baigiamosiose klasėse apskritai neretas reiškinys, kai mokiniai tiesiog atleidžiami nuo tų dalykų pamokų, kurių egzamino nesiruošia laikyti. Esu susidūrusi su mokyklomis, kurios absoliučiai ignoruoja meno disciplinas. Mano, jog reikia telktis tik į pagrindinius (suprask, rimtuosius) dalykus. Vietoj literatūros nusivedei vaikus į MO ar Aleksandro Puškino muziejų – taigi jau baisus nusikaltimas, nes „netekai pamokos“! Panašių pavyzdžių yra daug. Mokytojai būgštauja – o jei dėl tokių išvykų nespės išeiti kurso? Ir juos galima suprasti, nes mokytojas yra kitų sėkmės įkaitas. Štai mūrininkas sumūrija tvorą. Ji tvirta, negriūvanti, vadinasi, mūrininkas dirba gerai. O kuo matuojama mokytojo vertė? Ogi tuo, ar vaikai gerai išlaikė egzaminus. Mokytojas taip pat nori būti „geruoju mūrininku“, spaudžia vaikus prie „svarbių dalykų“. Ir dailė tampa nebereikalinga.

(Radvilės Juozapaitytės nuotr.)

I. Gresienė: – Vis dėlto nemažai priklauso ir nuo to, ką pats mokytojas nori duoti. Štai literatūros pamokoje analizuojame Narcizo mitą: aš atsinešu Salvadoro Dalí paveikslo reprodukciją, ir mes jau galime kalbėti ne tik apie literatūrą, bet ir apie dailę. Arba kartais susitariame su dailės mokytoja: per literatūros pamoką su vaikais kuriame haiku, o per dailę jie sumano su savo tekstais susijusių dailės darbų. Taigi visas procesas yra ir mokytojo asmeninės atsakomybės klausimas – ar nori tik paruošti egzaminui, ar ir duoti dar šį tą daugiau.

– Kaip tokį platesnį požiūrį ir suvokimą apie meno svarbą būtų galima perkelti į mokyklas merdinčiuose šalies rajonuose, kur trūksta ir pedagogų, ir palaikymo, ir supratimo, ir pinigų?

I. Ežerinytė: – Šiuo atžvilgiu jau nemažai nuveikė kultūros pasas. Nors moksleiviui skiriami 15 eurų yra tikrai maža suma, vis tiek jos nebereikia traukti iš šeimos kišenės.

Man nemažai tenka važinėti po Lietuvą. Manau, kad vaikai gilioje provincijoje galbūt yra žemesnės elgesio kultūros, bet jautrumo menui atžvilgiu jie niekuo ne prastesni. Gal net originaliau mąstantys nei bendraamžiai didmiesčiuose. Problema ta, kad periferijos žmones pasieka tik kultūros subproduktai. Jiems kišama tik tai, ką lengva suvirškinti. Bet menas visada privalo bent truputį žengti priekyje. Jei bruksime tik menkaverčius dalykus, kokius užauginsime vaikus? Pastebiu, kad jei miestelyje yra stipri dailės ar muzikos mokykla, ten auga visiškai kitokia publika. Kalbant apie mokytojus, deja, yra graudi tendencija, kad įdomūs, originalūs pedagogai mokyklose nepageidaujami – sistema juos tiesiog išstumia.

– Jūsų kolegos neretai skundžiasi, kad daugybę jų laiko suryja įvairūs biurokratiniai darbai, nesibaigiančios ataskaitos ir t. t., nepaliekantys improvizacijoms nei jėgų, nei galimybių. Kaip jūs su tuo kovojate?

I. Gresienė: – Mokykloje, kurioje šiuo metu dirbu, su tuo nebetenka susidurti, bet anksčiau yra tekę. Kita vertus, nuo savęs nepabėgsi. Jei manai, kad santykis su vaiku yra svarbus, tai bet kurioje sistemoje tam rasi laiko ir galimybių, kad ir kiek ji tave spaustų. O jei manai, kad to nereikia, tai net ir laisviausios sistemos teikiamais pranašumais vargu ar pasinaudosi.

I. Ežerinytė: – Labai svarbu, kad pats mokytojas gyventų menu, juo nuolat domėtųsi. Kartais ir pedagogai būna nieko neskaitę iš šiuolaikinės poezijos ar prozos. Aišku, jie teisinasi, kad ruošia vaikus egzaminams ir daugiau niekam neturi laiko. Bet tai tiesiog reiškia, kad žmogus užgesęs. Jis pabaigė aukštąją mokyklą ir nuėjo dirbti darbo – tik tiek. Labai liūdna, kai mokytojas nemato poreikio tobulėti, kai jo skaitalas – tik kasmet tie patys privalomosios literatūros kūriniai.

Kita vertus, tam tikrą toną duoda ir kai kurie moksleivių tėvai su gana ribotu požiūriu į ugdymo procesą. Štai vienam tėveliui nepatinka, kad mokiniai pamokų metu vedami į muziejų – tai vadina laiko švaistymu. Mokytojas tegul moko, savo vaiko kultūra mes patys pasirūpinsime. Ką gi – gyvename vartotojų visuomenėje. Tėvai iš mokyklos tikisi apčiuopiamos vertės. O vertė šiandien matuojama tik egzaminų balais.

I. Ežerinytė

Rašytoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Kūryba 2017 m. apdovanota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija.

Išleistos knygos: „Šunojaus diena“ (Aldonos Liobytės premija), „Sutikti eidą“ (Prano Mašioto premija), „Verksnių klubas“ (2018 m. Metų knyga paaugliams), „Skiriama Rivai“ (Antroji premija už geriausią 2018 m. knygą vaikams ir paaugliams).

I. Gresienė

Mokytoja, literatūros vadovėlių autorė.

Kartu su I. Ežerinyte dalyvavo MO muziejaus edukacijos konferencijoje „XXI a. vaikai muziejuje: neformalaus švietimo galimybės ir naudos“, kur skaitė pranešimą „Teksto ir vaizdo jungtys. Integruotos literatūros ir dailės pamokos vyresniųjų klasių moksleiviams“.

2019 12 28 13:27
Spausdinti