Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugpjūčio 6 d.
Gyvenimas kaip kine
Liutauras Degėsys
Liutauras Degėsys

Nežinia kodėl, bet jau ilgą laiką tave persekioja gyvenimo, kaip filmo, idėja. Ta nuojauta, kad esi kažkokio scenarijaus personažas, kad esi jau užfiksuotas kino juostoje, kad nevaldai siužeto ir nieko negali pakeisti, nes nuo tavęs niekas nepriklauso.

Kad gyveni kažkieno parašytame siužete. Negali pasielgti kitaip, negali sugadinti vaidmens arba jį pagerinti. Yra, kaip yra, ir šitaip yra kasdien. Arba: net jeigu tau pasiseka nuveikti ką nors ypatingesnio, netrukus, deja, išaiškėja, kad viskas taip ir buvo suplanuota. Tavo nesąmonės buvo numatytos iš anksto, ir todėl tavo elgesys nieko nepakeitė. Viskas liko taip, kaip ir buvę. Apsireiškusio likimo košmaras. Kai net tavo košmaras yra nulemtas kažkuriame danguje. Kai sužinai, kad esi ne kūrėjas, o tik kūrinys.

Šito filmo veikėjai lyg ir susitinka, bet keisčiausia, kad jie nemato vieni kitų, nekalba arba, jei ir kalba – nesusikalba, nesupranta vieni kitų, varo pro šalį. Jie – kaip personažai iš skirtingų istorijų, kur rašytojai gyvena savo literatūros vadovėliuose, kompozitoriai komponuoja muzikos istorijos puslapiuose, tapytojai guli dailės albumuose, keliautojai kabarojasi geografijos atlasuose, o karžygiai – visai atskirai – ilsisi istorijoje aprašytuose mūšiuose. Jie guli nepriklausomai minčių stalčiuose ir niekados nesusitinka. Nes jeigu susitiktų – ir vėl – išaiškėtų, kad nemoka kalbėtis ir vieni kitų nesupranta. Lygiai taip, kaip savo atskiruose gyvenimuose nesusitinka politikai, menininkai, gydytojai, mokytojai, ugniagesiai ir duobkasiai – nebent prie kapo duobės, kad užkasę vieną iš saviškių vėl pasileistų laukais atskirai. Net nustembi sužinojęs, kad ministras pirmininkas yra ne robotas, o žmogus, turintis savo asmeninį gydytoją, kuris beveik norėjo vadovauti visų medikų sukilimui prieš valdžią. Jau nedaug trūksta, kad tie veikėjai ir patys su savimi nebesusitiktų. Kaip tuodu Kolumbai iš vaikystės pamokų, kai apie vieną iš jų reikėjo mokytis per istorijos pamokas, o apie kitą – per geografijos, todėl susidarė įspūdis, kad buvo du Kolumbai, visiškai nepažįstami, nes taip ir nesusitiko tavo, mokinio, galvoje.

Kiti personažai toje realybėje irgi atrodo valdomi nežinia kokių jėgų, todėl vaidina jiems priskirtus vaidmenis – kaip kokios marionetės, tampomos už nematomų siūlų: jie ne gyvena, o siekia reitingų, dalyvauja penketukų, dešimtukų ir dvyliktukų rinkimuose, sako kalbas per valstybines šventes ir neturi nieko žmogiška. Tik tai, ko reikia tėvynei, valstybei ar partijai. Jeigu jų kelyje pasitaiko koks atsitiktinis žmogus, tai jie krūpteli ir sustoja nustebę: kas čia dabar vyksta ne pagal scenarijų? Iš kur čia ta nenumatyta persona su savo problemomis? Mes, veikėjai, rūpinamės tautomis ir valstybėmis, o ne kažkokiais žmogeliais.

2018 03 24 11:27
Spausdinti