Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugpjūčio 6 d.


REKOMENDACIJOS
Gretos Akcijonaitės rekomendacijos ir turiningo laisvalaikio idėjos
Laura Čiginskaitė

Kino teatro „Kino deli“ įkūrėja sako dažnai privengianti to, kas sulaukia didelio visuomenės ažiotažo, ir mieliau besirenkanti tuos kūrinius, kurie labiau pritraukia nišinę auditoriją

„Vojago“, Rugilė Audenienė. Neturiu visų laikų favoritų, nes dar yra daug neskaitytų gerų knygų ir dar bus gerų knygų, tad neklijuoju „visų laikų“ etiketės. Pastaruoju metu domiuosi lietuvių kūryba – ji man įdomi ir iš profesinės, ir iš asmeninės pusės. Naujausia skaityta knyga buvo R. Audenienės „Vojago“. Tai labai kinematografiškas pasakojimas. Rugilė kilusi iš Biržų krašto, kuris man kelia daug sentimentų, tad iš karto čiupau tą knygą skaityti, ir labai patiko, kaip autorė valdo tekstą, kaip vaizdžiai aprašo, kaip plėtoja personažus. Tikrai labai rekomenduoju šią knygą. Ji nėra plona, bet verta paskaityti.

„Nepritampanti“ (rež. Phoebe Waller-Bridge). Mano darbas susijęs su filmais – maždaug prieš metus įsiliejau į Lietuvos kino prodiuserių gretas ir šiuo metu planuojame Lietuvoje filmuoti aukšto lygio ir didesnio biudžeto serialą. Kadangi vyksta intensyvus pasiruošimas, žiūriu nemažai serialų, kurie yra kaip atspirties taškas, kaip geri pavyzdžiai. Man įspūdį paliko, labai maloniai susižiūrėjo serialas „Nepritampanti“ (Fleabag). Patiko, kad kūrėja pati parašė scenarijų, pati surežisavo, pati suvaidino, ir išėjo labai gražus, išbaigtas ir man priimtino humoro serialas.

Naujamiesčio kiemai. Ilgus metus gyvenau Žvėryne, todėl man jis yra kaip atskira kultūra. Autentiška, kaip keičiasi rajonas – jis neturistinis, bet įdomus tyrinėti. Dabar labiau tyrinėju Naujamiestį ir ypač mėgstu užsukti į kiemus. Įprastai jų nematome, nors visas kasdienis gyvenimas būtent ten ir vyksta. Matome tik fasadus, o ištisi kvartalai yra pasislėpę kiemuose. Vieni žmonės tvarkosi, kiti nesitvarko, kai kur išlikę visi seni sandėliukai ir matyti bandymai statyti šį tą naujo. Vis atrandu šią miesto dalį, tarsi pasislėpusią, tarsi intymią, bet kartu prieinamą.

„Kalėdos Islandijoje“ (rež. Runaras Runarssonas). Gyvenu filmo „Kalėdos Islandijoje“, kuris neįvardijamas kaip dokumentika, bet man jis labai arti šio žanro, nuotaikomis. Jį sudaro 56 vaizdeliai, kurie tarsi surežisuoti, bet iš gyvenimo. Rodomas autentiškas, islandiškas, atšiaurus, egzistenciškas gyvenimas. Man šis filmas yra labai arti dokumentikos, artima jame atskleidžiama visuomenės kritika ir saviironija.

„Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“, Aurimas Švedas, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Žaviuosi A. Grikevičiaus kūryba, bet apie jo gyvenimą ir kūrybos procesą daug ko nežinojau. Ši knyga labai įdomiai ir išsamiai atskleidė, kaip viskas vyko, ir tik dabar supratau, kaip iš tiesų sunku buvo kūrėjams dirbti sovietiniame režime, kokius kompromisus jie turėjo daryti, kaip sunku jiems buvo išlikti savimi. Ši knyga labai praplėtė mano akiratį ir supratimą, sukėlė pagarbą tuo metu kūrusiems autoriams. Galime sakyti, kad galbūt tas buvo ne taip, anas galėjo būti geriau, pasaulinis lygis kažkur kitur pažengęs buvo, bet tai, kad jie vis dar kūrė, ir parodo tų žmonių stiprybę, tvirtumą išlikti tame režime.

Festivalis „Open Books“. Man patinka atrasti ką nors naujo, ir visuotinis ažiotažas mažiau vilioja nei nišiniai dalykai, labiau patinka kameriniai renginiai, o ne masiniai. Žinoma, mėgstu Knygų mugę, bet man patiko ir festivalis „Open Books“. Jo koncepcija leido pabendrauti su stenduose laukiančiais rašytojais. Iš pradžių buvo labai keista, nes mes nepratę taip bendrauti, bet paskui, kai įsijaučiau, daug iš to gavau, įsivaizduoju, kad ir rašytojams tai naudinga. Man patinka, kai juntamas asmeninis ryšys, intymumas, kameriškumas, kur negali pasislėpti už minios, kur esi akistatoje toks, koks esi.

„Dar po vieną“ (rež. Thomas Vinterbergas). Iš pastarųjų matytų filmų, kaip ir daugeliui, įspūdį paliko Th. Vinterbergo „Dar po vieną“. Filmas, prie kurio mintimis vis grįžtu. Jis skina apdovanojimus pasaulyje, tad vis pagalvoju: atrodo, visiškai paprasta idėja, tačiau nuoširdžiai, nuosekliai sukurtas filmas yra labai paveikus. Man tai nuostabu. Apskritai labai mėgstu danų kinematografiją, ją seku ir būtent Th. Vinterbergą stebiu nuo pirmųjų jo darbų. Dar mokydamasi režisūros susidomėjau Larso von Triero, Th. Vinterbergo ir kitų danų režisierių manifestu „Dogma 95“. Jis mane labai užkabino, organizavau festivalį Lietuvoje dogmos stiliumi. Th. Vinterbergo kelionė daro didelį įspūdį, ir manau, kad jis pelnytai skina visus laurus.

Serialas „Tarnaitės pasakojimas“ (rež. Bruce’as Milleris). Man patinka aktualijas atliepiantys kūriniai, kurie tarsi užbėga įvykiams už akių. Pastaruoju metu daug galvoju apie serialą „Tarnaitės pasakojimas“, kurį dar kartą peržiūrėjau. Dabar vykstant „Šeimų maršui“ pagalvojau, kad būtent tokie dalykai atveda į tą pasaulį, kuris rodomas seriale arba aprašomas knygoje „Tarnaitės pasakojimas“. Jeigu duosime kelią tokiems judėjimams, ten ir atsidursime. Man net vizualiai rezonavo tas radikalių idėjų pavojus. Kitas kūrinys, kurį dažnai prisimenu – Michelio Houellebecqo knyga „Pasidavimas“. Man ji yra pranašiška, tačiau nesiplėtoju, palieku kiekvienam nuspręsti, kuo ir kodėl ji yra tokia.

2021 06 20 10:23
Spausdinti