Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 25 d.
Baleto piligrimas M. Legris: „Nesigręžioju į praeitį“
Viktorija Vitkauskaitė
(Martyno Aleksos nuotr.)

Manuelio Legris biografija daro įspūdį net ir toli nuo baleto pasaulio esantiems žmonėms. Pasiekęs pačias šio meno aukštumas, šokėjas be širdgėlos atsisveikino su scena ir pasuko naujais keliais. Kaip vienas jų nuvedė į Vilnių, prieš baleto „Korsaras“ premjerą artistas pasakojo Viktorijai Vitkauskaitei.

Ilgiausias ovacijas savo gyvenime M. Legris girdėjo 2009 m. gegužės 15-ąją. Tai buvo baleto „Oneginas“ vakaras garsiojoje Paryžiaus nacionalinėje operoje. Pagrindinę – Onegino – partiją šokęs M. Legris šiuo vaidmeniu atsisveikino su savo kaip baleto artisto karjera. Vos pasibaigus spektakliui iš kėdžių pašokusi publika garsiajam šokėjui plojo pusvalandį. „Taip, tai iš tiesų buvo labai jautrus, gražus, šiltas vakaras. Natūralu – juk šio teatro baleto trupėje praleidau visą savo gyvenimą“, – be menkiausios nostalgijos ar liūdesio savo balse sako pašnekovas.

Paryžiaus nacionalinės operos baleto mokyklos auklėtiniu jis tapo būdamas vienuolikos. Prabėgus dešimtmečiui jam suteiktas „Danseur Étoile“ – aukščiausias šokėjo rangas šiame teatre, kurio baleto trupei tuo metu vadovavo legendinis Rudolfas Nurejevas. Po to buvo kiek daugiau nei du įspūdingų vaidmenų kupini dešimtmečiai. Sušokęs viską, kas, paties žodžiais, buvo įmanoma klasikinio ir šiuolaikinio šokio repertuare, paryžietis nusprendė dėti tašką ir ieškoti naujų krypčių.

„Ateina laikas su teatru atsisveikinti, ir aš tai padariau su džiaugsmu. Nesu toks žmogus, kuris dažnai gręžiojasi į praeitį ir galvoja apie tai, kas buvo. Suvokiau, kad vis dar esu jaunas, ir man prasideda naujas gyvenimo etapas“, – pasakoja M. Legris.

2018 07 23 11:55
Spausdinti