Virtuoziškai po džiazo, hiphopo, soulo stilius nardantis atlikėjas José Jamesas į Vilnių grįžo po septynerių metų, per kuriuos ėmė kitaip galvoti apie muzikos esmę ir savo ryšį su ja. Ieva Rekštytė-Matuliauskė klausosi jo minčių ir muzikos.
Be abejo, jis šiek tiek vėluoja. Nekantriai trypčioju kukliame viešbučio vestibiulyje ir vis dirsteliu, kada ankštais jo laiptais ims leistis Niujorko scenos įžymybė. Po dešimties minučių laiptai girgžteli, ir pasukusi galvą matau José, neskubriai dėliojantį kojas pakopomis. „Yo, man“, – atsainiai mosteli ranka. Melodingas J. Jameso tembras nesupainiojamas ne tik jam dainuojant. Akis dengia tamsūs akiniai, o lėti judesiai išduoda tarpžemyninių skrydžių ir intensyvaus koncertų turo nuovargį. Šįvakar Vilniuje, „Tamstos“ klube, jis koncertuos po septynerių metų pertraukos ir atliks naujo albumo „Love in a Time of Madness“ kūrinius.
„Šis koncertų turas labiau skirtas dainoms testuoti, – mums prisėdus viešbučio fojė, patikslina J. Jamesas. – Dauguma kūrinių jau įrašyti, bet man labai įdomu atlikti juos gyvai ir pasižiūrėti, kurie iš jų pasiteisins per koncertą, į kuriuos žmonės reaguos palankiausiai, ką mums patiems bus smagu groti. Penkios dainos jau atkrito.“ Atlikėjas paaiškina, jog iš dešimties kūrinių albumo koncertuose įprastai groja tik maždaug šešis, tačiau dabar nori, kad visos dainos būtų vertos klausytis ir atlikti gyvai. Ar jo požiūris į savo kūrybą ir jos atlikimą linkęs nuolat keistis? José šypteli ir nusiima akinius: „Manau, kad dabar pasikeitė priežastis, dėl ko visa tai darau.“
Puertorikietiškos ir afroamerikietiškos kilmės dainininkas savo karjerą Niujorke įtvirtino 2008-aisiais, išleidęs pirmą iš svaigių skambesių nuaustą albumą „The Dreamer“. Iki tol J. Jamesas rašė dainas ir puoselėjo svajonę gauti sutartį su įrašų studija. Kai pagaliau tai įvyko ir dainininkas leidosi į pirmąjį savo turą, netrukus ėmė kurpti planus apie dar platesnius kelionių maršrutus, didesnes scenas ir bendrą darbą su jam imponuojančiais muzikantais. „Šios svajonės buvo susijusios su manimi, mano lūkesčiais ir ego, – neslepia. – Nemanau, kad tai buvo blogai, tiesiog dabar, kai didelę dalį to, ką svajojau, jau padariau, ėmiau galvoti, koks apskritai yra muzikos tikslas, kokia mano prasmė joje. Pasiekiau tam tikrą tašką, kuriame svarbu suvokti, muziką kuriu sau ar žmonėms. Noriu sukti antruoju keliu.“
