Meniu
Prenumerata

antradienis, lapkričio 24 d.
A. Šenderovas: „Norėčiau kompozitorius grąžinti prie žmonių”
Viktorija Vitkauskaitė
(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Kompozitorius Anatolijus Šenderovas niekada nesvarstė, kuo būti: kelią nulėmė talentas ir genai. Vieno garsiausių šių dienų Lietuvos muzikos kūrėjų Viktorija Vitkauskaitė klausė, ko jis ketina mokyti jaunuosius kompozitorius ir ko iš didžiųjų korifėjų išmoko pats.

Šio kūrėjo biografijoje yra visko, iš ko būtų galima kurti dėmesį prikaustantį filmą, juolab kad jo likimo posūkiuose atsiskleidžia ir ryški XX a. Lietuvos bei Europos istorijos dalis. Menininkas gimė Uljanovske (Rusija), kur Antrojo pasaulinio karo žiaurumų metais buvo patekę jo tėvai. Šiame mieste jis praleido dešimt pirmųjų gyvenimo dienų, vėliau su šeima išvyko į Samarą – uostą prie Volgos, kur apsigyveno tiesiog filharmonijoje, už scenos. Kai mažąjį Anatolijų tėvai pirmąkart ant rankų įnešė į šiuos „namus“, už sienos suskambėjo varpai ir trimitai: tuo metu filharmonijos scenoje buvo grojama iškilmingoji Piotro Čaikovskio uvertiūra „1812-ieji metai“.

Ar violončelininko ir pianistės šeimoje gimęs A. Šenderovas rinksis muziką, abejonių nekilo: tėvai tik svarstė, kuriuo instrumentu jis gros ūgtelėjęs. Pats A. Šenderovas vėliau yra minėjęs, kad jam pavyko giminės muzikų šaknis atsekti iki XIX a. pradžios. Muzikantai buvo abu jo tėvai, senelis, prosenelis, proprosenelis.

1946-aisiais Šenderovų šeima grįžo į Vilnių. Apsistojo būste buvusiame Vilniaus gete pati apie tai nieko nežinodama: nors nuo Holokausto žiaurumų tebuvo praėję keleri metai, bet kokia apie buvusį siaubą galėjusi priminti informacija iš miesto gatvių buvo ištrinta. Ir tik po daug dešimtmečių Vilniaus getas ir buvę jo gyventojai grįžo į A. Šenderovo kūrybą – muziką Audriaus Juzėno režisuotam filmui „Vilniaus getas“.

2018 08 02 10:14
Spausdinti