Arūnas BaltėnasJAV kuriantis Kęstutis Zapkus yra atstovaujamas prestižinių Niujorko galerijų, dėstytojavo Prinstono universitete, savo darbus eksponavo daugybėje parodų. Jo paveikslai – kruopščiai apgalvotos intelektualios abstrakcijos, kuriose menininkas nagrinėja ir sociopolitines problemas. Bendraudamas su fotografu Arūnu Baltėnu jis pažvelgė į savo kūrybą, reflektuodamas jos vietą pasaulinės meno istorijos kontekste.
NIUJORKAS. Prieš šimtą metų mano senelis, būdamas šešiolikos, išvyko dirbti į anglių kasyklą Pitsburge. Užsidirbo pinigų, turėjo ten įkūręs savo karčemą. Apie 1920 m. grįžo į laisvą Lietuvą su šeima: su mano mama – jo dukra, – kita dukra ir dviem sūnumis – mano dėdėmis. Jis, kaip ir daugelis darbininkų tais laikais, buvo socialistas – už darbininkus, už streikus. Skleipiuose nusipirko apleistą ūkelį, perstatė namus, pastatė malūną – užtvenkė Virvytės upę, kad būtų kaip jį įdarbinti – ir pastatė namus darbininkams. Turėjo didelį ūkį. Atsimenu, kaip pusryčius valgydavome ilgoje salėje su darbininkais. Visi kartu, visi buvome lygūs, valgėme tą patį. Humaniškas žmogus buvo mano senelis, tikėjo grynai humanišku socializmu. Visai kaip dabar Skandinavijoje.
Arūnas BaltėnasKai rusai užėmė ūkį, senelį pakorė netoli ant tilto. Upelį paleido, močiutę ištrėmė. Abu dėdės kartu su mano tėčiu ėjo partizanauti: iš pradžių prieš rusus, paskui prieš vokiečius, tada vėl prieš rusus. Paskutinį kartą mes su mama iš Lietuvos pabėgome. Todėl save laikau lietuviu, bet kartu esu pasaulio pilietis, matau Lietuvą iš šalies. Trejus metus gyvenau Prancūzijoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – beveik visą gyvenimą.
