Sename anekdote dantų šepetėlis skundžiasi, kad jam ryte reikia į nemėgstamą darbą. Tualetinis popierius ir sako: „Gal nori keistis su manimi vietomis?“ Kažin, ar norėčiau dirbti žaliąja papildoma sekcija-rodykle Vilniuje.
Prisipažinsiu, kad vairuodamas dažnai kalbuosi su savo GPS’u, su vairuotojais ir pėsčiaisiais, pasitaikančiais mano kelyje. Dabar pasikalbu ir su papildoma žaliąja rodykle. Pasakau, ką apie ją galvoju. Vairuotojų būna neprotingų, pėsčiųjų – tiesiog be atšvaitų, ir tos žaliosios papildomos sekcijos-rodyklės dažniausiai yra visai ne žalios, o raudonos.
Dažniausiai tai atsitinka sankryžoje, kurioje dega vienišas žalias dviratis ar žmogeliukas, beviltiškai laukdamas, kol žiemą pasirodys koks nors pavėlavęs dviratininkas ar vasarą nežinia iš kur atsiradęs pėsčiasis. O kol jų kažkodėl sankryžoje nėra, tą nelemtą nedegančią žaliąją rodyklę apžiūrinėja gauja įniršusių vairuotojų, stovinčių ir negalinčių pasukti į dešinę, bandančių prakeikti visą rodyklių pasaulį. Vargšė rodyklė, galima įsivaizduoti, ko ji prisiklauso per dieną.
Amerikoje, degant raudonai lempai, į dešinę galima sukti visada – be jokių papildomų rodyklių ir sekcijų. Išskyrus tuos išimtinius atvejus, kai uždrausta – ir apie tai būna parašyta. Pradžioje stovėdavau kur nors Los Andželo sankryžoje kaip koks asilas, laukdamas žalios, o visi amerikonai lipdavo man ant nugaros, nesuprasdami, kad aš iš Lietuvos. Įsivaizduoju, kas būtų Lietuvoje įsigaliojus amerikietiškai sankryžai 4-Way Stop: kai į keturšalę sankryžą su Stop ženklais kiekvienoje pusėje atvažiavę vairuotojai patys išsiaiškina, kas atvažiavo pirmas ir kas, pirmas sustojęs, turi teisę pajudėti pirmas.
