Meniu
Prenumerata

šeštadienis, lapkričio 28 d.
KRITIKA
Velnias ne toks baisus, koks piešiamas
Beata Baublinskienė

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pirmą kartą parodytas Sergejaus Prokofjevo „Lošėjas“

1916 m. Rusijoje sukurtos, 1929 m. pirmą kartą Briuselyje pastatytos operos pagal to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romano siužetą premjera Lietuvoje įvyko vasario 12 d. Iki tol „Lošėjas“ pas mus nė karto nebuvo statytas, kaip, beje, nemaža dalis XX a. pasaulinio repertuaro operų. Dabartiniame teatro repertuare iš tokių veikalų turime tik Béllos Bartóko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, tad S. Prokofjevo operos pasirodymas nacionalinėje scenoje pažintiniu požiūriu yra daugiau nei sveikintinas.

Be to, šis iš Bazelio operos teatro atsivežtas 2018 m. pastatymas mums buvo ypač įdomus dėl to, jog spektaklio muzikos vadovas tiek Šveicarijoje, tiek Lietuvoje buvo Modestas Pitrėnas, o pagrindinį moters vaidmenį atliko Asmik Grigorian. Premjera Vilniuje įvyko prieš pat A. Grigorian pelnytos Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikimą, tad jos dalyvavimas spektaklyje tapo dar vienu masalu, pavertusiu „Lošėją“ „karšta bandele“ melomanams.

Spektaklio kūrėjus – režisierių Vasilijų Barchatovą ir scenografą Zinovijų Margoliną – pažįstame iš LNOBT Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ pastatymo. Šį kartą prie jų prisidėjo kostiumų dailininkė Olga Šaišmelašvili, šviesų dailininkas Aleksandras Sivajevas, vaizdo projekcijų dailininkai 2BLCK (Maria Feodoridi, Kirilas Malovička).

2020 03 13 20:14
Spausdinti