Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 24 d.


REDAKTORIAUS ŽODIS
Žmogiškumo egzaminas
Ovidijus Lukošius
O. Lukošius.

Koronavirusas ir karantinas sukėlė suspaustos spyruoklės efektą. Nežinomybė, baimė dėl ateities, artimųjų netektys, augantis skurdas ir atskirtis didina visuomenės temperatūrą – pyktis kaupiasi dažno viduje ir jau veržiasi per kraštus.

Socialiniais tinklais plintančios sąmokslo teorijos, populistų skleidžiamas nepasitikėjimas viskuo ir visais, tradicinės žiniasklaidos silpnėjimas dar gerokai iki COVID-19 pandemijos brėžė vis ryškesnes ribas tarp atskirų visuomenės grupių, kurioms vis sunkiau tarpusavyje susikalbėti.

Vienas pandemijos padarinių, su kuriuo jau susiduriame, yra grėsmė politiniams režimams įvairiose pasaulio šalyse.

Ryškiausias pastarųjų savaičių pavyzdys – Kuba, kurioje dėl pandemijos žlugo turizmo verslas, daugelį būtinų prekių importuojanti šalis neuždirba valiutos, ištuštėjo parduotuvių lentynos, elektros energijos tiekimas neužtikrinamas net ligoninėse. Vienas paskutinių komunizmo bastionų pasaulyje susidūrė su neregėtais protestais, kurių jėga grasina nušluoti šešiasdešimt metų gyvuojantį režimą.

Žinoma, laisvo pasaulio žmonės nuoširdžiai linki išsivaduoti Kubos, Baltarusijos, Šiaurės Korėjos ir kitų pavergtų šalių gyventojams, tačiau reikia nepamiršti, kad žmonių pykčio kritiniais laikais sulaukia ne tik diktatoriai. Nepasitenkinimo taikiniu pirmiausia tampa bet kuri valdžia, net ką tik išrinkta pačių piliečių. Tai kelia egzistencinę grėsmę trapioms demokratijoms, kurias gali sužlugdyti chaoso banga ir į valdžią iškelti naujus diktatorius ar visus paskandinti suirutėje. Nesaugios turėtų jaustis ir bręstančios bei tvarios demokratijos, kurias jau dabar graužia populizmo virusas.

Bet sunkiais laikais susikaupęs pyktis lengvai nukrypsta ir į kitus taikinius, ne tik į kritikos nusipelniusį politinį elitą. Tuo taikiniu labai dažnai tampa kitokie žmonės, įvairios mažumos, o žmonija pamena ne vieną pavyzdį, kokias tragedijas tai gali sukelti.

Aplinkybės taip susiklostė, kad šįkart būtent Lietuva, ne pirmą kartą savo istorijoje, pateko į padėtį, kai kiekvienas iš mūsų išsitraukėme žmogiškumo egzamino bilietą, o politikos ir kitiems visuomenės lyderiams teks laikyti ir lyderystės testą.

Krize reikėtų vadinti mūsų politikų, valstybės vadovų ir didelės dalies visuomenės požiūrį į žmogaus teises ir tiesiog elementarų žmogiškumą.

Koronaviruso ir karantino išvarginta Lietuva susidūrė su iki šiol nematytu nelegalios imigracijos srautu. Nors šiam reiškiniui jau klijuojama krizės etiketė, iš tiesų kylanti sumaištis dėl dviejų tūkstančių atvykėlių, net jei po keleto mėnesių jų bus 2–3 kartus daugiau, kol kas rodo tik valstybės institucijų aplaidumą ir neįgalumą. Nieko naujo – biurokratija ir viešasis sektorius visuomet buvo silpnoji Lietuvos grandis.

Tikrąja krize reikėtų vadinti mūsų politikų, valstybės vadovų ir didelės dalies visuomenės požiūrį į žmogaus teises ir tiesiog elementarų žmogiškumą.

Apmaudu, bet ant grėblio užlipo ir naujoji Seimo dauguma, žadėjusi pokyčių žmogaus teisių srityje. Paskubomis priimtas Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, draudžiantis atvykėliams skųsti teismo sprendimus, Lietuvą stumtelėjo dar arčiau Vengrijos ir Lenkijos. Prezidentas Gitanas Nausėda vėl pademonstravo cinišką išskaičiavimą, pagrasinęs įstatymą vetuoti, bet taip ir neišdrįsęs to padaryti. Ką reiškia toks piruetas žmogaus teisių klausimu? Keršto valdantiesiems troškimą nustelbė baimė sulaukti radikalių veikėjų, kuriuos pastaruoju metu aplink save telkė, kritikos?

Nėra abejonių, kad migrantų antplūdis yra Lietuvai keršijančio Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos išpuolis. Tačiau tai tik sustiprina situacijos esmę: imigrantai, kad ir kas jie būtų, nuo karo bėgantys pabėgėliai ar tiesiog ieškantys geresnio gyvenimo, yra didžiausios šio karo aukos. Ir visai nesvarbu, dėl ko tokiomis tapo – nevilties ar naivumo, už kurį kiekvienas jų jau sumokėjo ir dar ilgai mokės.

Tad itin ciniškai skamba populistinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio kvietimas derėtis su A. Lukašenka. Ne mažiau ciniški ir kitų politikų argumentai, esą šie žmonės kalti tik dėl to, kad Vakaruose ieško geresnio gyvenimo. Tai tarsi niekinti savo atvaizdą veidrodyje – šimtai tūkstančių lietuvių išvažiavo į Airiją, Jungtinę Karalystę ar Norvegiją, dalis ir nelegaliai, nors jų padėties net negalima lyginti su irakiečių, sirų ar somaliečių.

Gyventi sočiau, geriau ir saugiau yra natūralus kiekvieno žmogaus tikslas, kai kurie dėl jo renkasi emigranto likimą. Dėl koronaviruso auginamo skurdo tokių žmonių bus tik daugiau. Mums teks lemti jų likimus ir priimti sunkius sprendimus. Mažiausiai ką turime padaryti, tai savo žemėje saugoti šių žmonių teises bei orumą. Ir nepaversti jų politinių kovų įrankiu. Nerealu? Taip. Bet pabandykime.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.

2021 08 02 06:30
Spausdinti