Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 21 d.
REDAKTORIAUS ŽODIS
Vien tik smėlis jų galvose
Ovidijus Lukošius

Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus Lukiškių aikštėje išpilti 300 kubinių metrų smėlio sukėlė tokią jo audrą, kad pranykę dulkių debesyse be jokios gėdos susivienijo, atrodytų, niekada nesutaikomi žalieji valstiečiai ir konservatoriai, liberalai, radikalai ir populistai. 

Tarsi darnus choras įtūžio ir pykčio ariją užtraukė žaliųjų valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis ir garsiausia feisbuko konservatorė Rasa Juknevičienė, „moralės etalonas“ Petras Gražulis ir chrestomatinis liberalas Eugenijus Gentvilas. Solo, tik gerokai švelnesniu balsu, jiems pritarė ir prezidentas Gitanas Nausėda.

Tačiau vadinamojo Lukiškių paplūdimio smiltims nusėdus atsiskleidė tas pats senas vaizdas – mūsų politikus įtraukiančių temų laukas yra siauresnis nei Nerijos smėlio juosta. Skirtumas gal tik toks, kad dėl R. Šimašiaus paplūdimio energijos išlieta tiek, kad ją panaudojus buvo galima išspręsti ne vieną aktualią problemą. Bet apie iš tiesų aktualias bėdas mūsų politikai paprastai nekalba.

Jie tyli apie gresiančią antrą koronaviruso bangą ir elgesį per ją. Ar vėl paskelbsime karantiną? Ar jis būtų daug griežtesnis, jei virusas smogtų, o ne tik pakutentų kaip šį pavasarį? Kiek atlaikytų valstybės ir jau traškantis „Sodros“ biudžetas?

Kaip bus naudojami kilusiai krizei įveikti pasiskolinti milijardai? Jei nuosmukis bus švelnesnis, nei manyta, ar jie bus švaistomi populistiniams pažadams, ar investuoti į ateities projektus (kokius?), o gal panaudoti valstybės skolai sumažinti?

Kaip būtų organizuojamas švietimo įstaigų darbas dar vieno karantino metu? Kaip patobulinti nuotolinį mokymą? Kaip apginti asocialių ir socialiai remtinų šeimų vaikų interesus, kuriems mokykla buvo ne tik mokslo, bet ir elementarių poreikių, saugumo, maitinimo užtikrinimo vieta?

Kokius padarinius COVID-19 epidemija sukėlė sveikatos apsaugai? Ką reiškia šoktelėjęs mirtingumas – statistinį svyravimą, kaip bando nuraminti sveikatos sistemos vadovai, ar tragišką kainą, sumokėtą už neteiktas sveikatos apsaugos paslaugas, uždarius poliklinikas ir ligonines?

Kyla rizika, kad politikai lyg stručiai iš baimės ims kišti galvas į smėlį, o tai pavojinga: R. Šimašiaus paplūdimyje jo sluoksnis plonas, po juo – betono trinkelės.

Politikai nediskutuoja ir apie karantino metu iki dviženklių skaičių išaugusį nedarbą. Kaip ir nekalba apie kintančias darbo formas, kurios greičiausiai neliks tik išeitimi per karantiną, bet taps nauja tendencija. Privatus verslas jau matuoja tokio darbo pranašumus ir sveria trūkumus, tačiau negirdime jokių kalbų apie viešojo sektoriaus nuotolinį darbą. Ir jo darbo kokybę karantino sąlygomis apskritai.

Biurokratijos pasaulio menkumas visu pilkumu atsiskleidė žaibiškai rengiant Seimo rėksniams reikalingas išvadas, tačiau paprastam piliečiui lengviau pėsčiomis pereiti Sacharą, nei sulaukti to paties Nacionalinio visuomenės sveikatos centro realios pagalbos dėl kvapų ar triukšmo taršos.

Daugelis lyg prisėmę burnas tyli apie žiniasklaidos patirtą dar vieną, šį kartą ne vienam laikraščiui ir žurnalui mirtiną, smūgį per karantiną susitraukus reklamos pajamoms. Jokios abejonės, kad daugeliui politikų geriausias žurnalistas yra smėlio į burną prisisėmęs žurnalistas. Tačiau jau dabar turime ištisas informacijos dykumas mažesnėse savivaldybėse, kuriose visa vietos žiniasklaida priklausoma nuo vietos valdžios pinigų ar vietos interesų grupių tiesiogiai. Tai – ne tik informacijos, bet ir demokratijos dykros, kurios plečiasi į didesnius miestus ir, reali rizika, apims visą šalį. Tiesa, jau ir dabar daugelis svarbiausių žiniasklaidos kanalų su tokiu pat entuziazmu kaip ir politikai kapstėsi Vilniaus mero papiltoje smėlio krūvoje.

Problemų sąrašą galima ilgai tęsti ir kviesti politikus diskutuoti svarbiomis ne tik vietos, bet ir pasaulio ekonomikos bei politikos temomis. Bet kyla rizika, kad jie lyg stručiai iš baimės ims kišti galvas į smėlį, o tai pavojinga: R. Šimašiaus paplūdimyje jo sluoksnis plonas, po juo – betono trinkelės.

Ar Lukiškių paplūdimys buvo geras sumanymas, dabar Lietuvoje turbūt kiekvienas turi savo nuomonę. Tarp daugybės priekaištų sostinės merui buvo ir vienas iš tiesų racionalus – apie paplūdimio kainą ir per krizę lengva ranka išleistus 60 tūkst. eurų. Bet ir vėl – tai galėtų būti tik pavyzdys kelti labai reikalingą diskusiją, kaip Lietuvoje leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai.

R. Šimašiaus paplūdimys pasitarnavo bent tuo, kad dar kartą atskleidė, jog mūsų politinis elitas tėra maži pikti vaikai – patekę į smėlio dėžę tuoj ima vienas kitam jį berti į akis. Prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus buvo naudinga tai dar kartą visiems prisiminti. Kad nesakytume, jog nežinojome.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2020 07 10 05:30
Spausdinti