Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 7 d.


KOMENTARAS
Vežimas prieš arklį
Karolina Mickutė

Galimybė išsaugoti darbo vietas koronaviruso pandemijos pradžioje darbuotojams buvo itin svarbi. Todėl Vyriausybė nustatė prastovų subsidijavimo dėl karantino tvarką ir prisiėmė atsakomybę tam tikra dalimi kompensuoti darbuotojų prarastas pajamas, palengvinti darbdaviams tenkančią naštą, kai dėl epidemiologinės padėties negalima dirbti.

Tačiau, skubant įteisinti prastovas, į reguliavimą pažiūrėta vienpusiškai ir neatsižvelgta į prastovos ir kompensavimo už ją logiką. Per karantiną prastovas lemia valdžios institucijų sprendimai apriboti ar drausti veiklą, o Darbo kodekse liko galioti nuostata, kad prastova taikoma, kai dėl to atsakingas darbdavys. Kitaip tariant, prastovai užsitęsus ilgiau kaip 30 dienų, darbuotojas ir toliau galėjo išeiti iš darbo ir, visą laiką gavęs išmoką, dar iš darbdavio gauti ir vieno arba dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, priklausomai nuo išdirbto laiko.

Prieš pusantrų metų baimintasi, jog nesant prastovų mechanizmo darbdaviai sieks atleisti darbuotojus. Tačiau nebuvo įvertinta tai, kad patys darbuotojai jais naudosis ne taip, kaip planuota. Netrukus darbdaviai ėmė pastebėti, kad, skatinami didelių išeitinių išmokų ir išlaukę tam tikrą laiką prastovoje, darbuotojai vis dažniau ėmė išeiti iš darbo.

Dar vienas atvejis – iš kitos operos, bet pagal tą pačią muziką pastatytas. Nuo rugsėjo visi turgaviečių prekiautojai, kurie parduoda šviežią mėsą, mėsos gaminius, ir tie, kurie naudoja kasos aparatus, turėjo pradėti pildyti elektroninius apskaitos žurnalus. Tačiau, likus kelioms dienoms iki įsigaliojimo, po smulkiųjų prekybininkų prašymų sprendimas buvo pakeistas – prievolė pildyti elektroninius žurnalus atidėta. Negana to, pranešta, kad ji bus taikoma jau nebe visiems prekiautojams, pradėtos konsultacijos, kaip naująją tvarką tinkamai įgyvendinti. Dar svarstant šį reguliavimą, buvo galima numatyti, kad prekiautojams tokį reikalavimą įgyvendinti bus sunku, nes jiems reikėjo pakeisti apskaitos sistemą, o neatlikus administracinės naštos vertinimo prekiautojai negalėjo žinoti, ko jiems tikėtis.

Vyriausybė atšviežino teisėkūros kokybės gerinimo diskursą, tačiau svarbu, kad ji atsispirtų paplitusiai pagundai visus visuomenei aktualius klausimus ir problemas spręsti įstatymais ir pačiu aukščiausiu lygiu.

To buvo galima išvengti, jei prastovas ir prievolę pildyti elektroninius žurnalus reglamentuojantys teisės aktai būtų buvę parengti kokybiškai. Vienas teisėkūros reikalavimų yra įrodymais grįsti sprendimai. Tai reiškia, kad prieš rengiant įstatymo projektą turi būti nustatytas reguliavimo poreikis, identifikuota konkreti problema visuomenėje ir jos sprendinių alternatyvos. Kartu su įstatymu pateikiamame aiškinamajame rašte turi būti įtraukti ir tokie dalykai kaip reguliavimo padarinių vertinimas ir ko reikėtų imtis, kad jų būtų išvengta, poveikis verslo sąlygoms ir plėtrai. Dabar vežimas statomas prieš arklį.

Minėti pavyzdžiai – iliustracija chroniškos teisėkūros ydos, kai priimant įstatymus apie jų veikimą ir įgyvendinimą realybėje bei galimą poveikį svarstoma mažai. Apie tai nebuvo užsiminta ir minėtų teisės aktų aiškinamuosiuose raštuose.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta beveik 150 įstatymų pakeitimų, priimtų 2015–2020 m., lydimųjų dokumentų analizė atskleidžia, kad formalūs įstatymo tikslai dažnai pristatomi kaip padariniai, o tikrųjų padarinių neieškoma. Nors įstatymų rengėjus tai daryti įpareigoja teisėkūrą reglamentuojantys teisės aktai. Be to, absoliučioje daugumoje atvejų nebuvo detalizuojamos specialistų pateiktos išvados ir gauti vertinimai dėl rengiamo projekto, tik viename iš 57 įstatymų projektų nurodytos jo įgyvendinimo alternatyvos.

Vis dėlto svarbu pabrėžti ir tai, kad kokybiškos teisėkūros reikalavimų egzistavimas dar negarantuoja, kad į juos bus atsižvelgiama. O ir jų paisoma gali būti formaliai. Net ir turėdami prievolę pateikti poveikio verslui ir jo plėtrai vertinimą, įstatymų rengėjai itin dažnai griebiasi šabloninių frazių. „Įsigaliojus projektui verslui gali kilti neigiamų pasekmių“, „Poveikis verslui nenumatomas“, „Priėmus projektą verslas galbūt patirs naudos“ – tik vienos jų.

Įstatymų leidybos procesams įsibėgėjant vertėtų atsitraukti ir atsigręžti į jau įtvirtintus teisėkūros principus, pagal kuriuos dar prieš rengiant įstatymo projektą turi būti nustatytas poreikis reguliuoti, identifikuota konkreti problema visuomenėje ir jos sprendinių alternatyvos, įskaitant ir „pigiausią“ – naujo įstatymo nepriimti. Naujoji Vyriausybė atšviežino teisėkūros kokybės gerinimo diskursą, tačiau svarbu, kad ji atsispirtų paplitusiai pagundai visus visuomenei aktualius klausimus ir problemas spręsti įstatymais ir pačiu aukščiausiu lygiu.

Tai turėtų būti taikoma ir pačiai įstatymų leidybai kaip reiškiniui – suvokiant šio proceso ribotumus ir taisyklių gausą vertėtų pirmiausia įvertinti teisėkūros kokybės prastėjimo priežastis, įtvirtinti jau esamų reikalavimų užtikrinimo mechanizmus, o ne skubėti priimti naujų taisyklių, kurių, tikėtina, vėl nebus laikomasi.

Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.

BEREKLAMOS:

2021 10 19 07:54
Spausdinti