Chaotiškas aukštojo mokslo pertvarkos planas, nepasvertais draudimais pagrįsta kova su alkoholio ribojimu ir prėski pasiūlymai patvarkyti mokesčių sistemą – tai darbai, leidžiantys įvertinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdymo pirmą pusmetį.
Pasiekimai menki, tačiau neregėtai daug triukšmo visuomenėje sukėlę universitetų jungimo planai ir ES griežčiausi alkoholio prekybos bei jo reklamos apribojimai galutinai suformavo naujosios Lietuvos valdžios bruožus. Ir svarbiausi ne patys pasiūlymai bei sprendimai, bet valdymo stilius: fanatiškas, paviršutiniškas, atmetantis analizę, kurčias kitokiai nuomonei.
Jau po rinkimų buvo aišku, kad valstiečių frakcija silpna ir nepatyrusi, o Ramūno Karbauskio ambicija perkelti politinės galios centrą į Seimą demonstravo arba jo naivumą, arba nepamatuotą pasitikėjimą savimi, bet jis išgaravo kartu su parlamentą palikusia Greta Kildišiene.
Vadinamųjų profesionalų Vyriausybė lyg ir turėjo pridengti, Tomo Tomilino žodžiais tariant, „tik Seime iš skurdo gniaužtų išsivadavusių“ aukštosios politikos pirmaklasių bejėgiškumą, tačiau ir jos burbulas bliūkšta.
Politikos stebėtojai ir pilietinės visuomenės atstovai turėjo sunerimti jau metų pradžioje, kai po pergalės rinkimuose atsikvošėję ir parlamento koridoriuose apsipratę valstiečiai iš stalčių ėmė traukti dar praeitos kadencijos parlamentarų rengtų įstatymų juodraščius, kurie penėjo politinės satyros kūrėjus ir kėlė šiurpą silpnesnį humoro jausmą turintiems apžvalgininkams. Dovilės Šakalienės iškasta fosilija „ne mažiau kaip 50 proc. gerų naujienų žiniasklaidoje“ buvo bene ryškiausias pavyzdys, kokio lygio įstatymų kūrėjai kvėpuoja parlamento salės orą. Tai buvo ženklas, kad realybėje sunkiai gaudosi net valstiečių frakcijoje sveiko proto ambasadoriais laikyti žmonės.
Kritinio mąstymo stygius yra viena didžiausių šalies problemų, tačiau tikra katastrofa, kai nacionalinio lygio politikų galvose – kritiškumo vakuumas. Tai puiki terpė fanatikams ir manipuliatoriams siautėti, arogantiškiems visažiniams dominuoti.
Diagnozei iliustruoti galima pasitelkti to paties T. Tomilino minčių perlus, barstytus vienoje televizijos laidų. „Aš visiškai pasitikiu Aurelijumi Veryga“, – į kvietimą padiskutuoti apie alkoholio draudimų padarinius atkirto šviežiai iškeptas Seimo narys. „Jūs remiatės Pasaulio banko statistika, o aš – Pasaulio sveikatos organizacijos. Tai kuri organizacija yra kietesnė?“ – tęsė jis. „Kiekvienas statistiką pasirenkame pagal savo vertybes“, – į nokautą sveiko proto likučius siuntė ir valstietišką cinizmą į padebesius kėlė parlamento naujokas.
Tikra tragedija tai, kad absoliutaus pasitikėjimo Stasiu Jakeliūnu matu valstiečių frakcijoje vertinami finansų sektoriaus ir mokesčių įstatymų projektai, Eugenijumi Jovaiša – švietimo ir mokslo reikalai, o sveikatos ir likusiais klausimais nuomonę suformuos Agnė Širinskienė. Bet absoliutus pasitikėjimas tėra tik aklas tikėjimas. T. Tomilinas būtų tikslesnis, sakydamas „tikiu A. Veryga, A. Širinskiene ir, žinoma, R. Karbauskiu, kad ir ką jie pasakytų“.
Vadinamoji profesionalų Vyriausybė galėjo atrodyti lyg gelbėjimo ratas kylant keisčiausių Seimo valstiečių iniciatyvų tvanui. Tačiau jis kiauras, ir nieko nuostabaus. Kokia forma, toks ir turinys – beveik tik iš valstybės tarnyboje ir kitose mokesčių mokėtojų išlaikomose institucijose karjerą dariusių pareigūnų suformuoto ministrų kabineto nariai trankosi siaurokos pasaulėžiūros ir amžino biudžetininko mąstymo rėmuose.
Dabartinę Vyriausybę gana taikliai būtų galima apibūdinti perfrazavus vieną žinomą posakį: „Namas didelis, profesionalų daug, o pasikalbėti nėra su kuo.“
Tai – biurokratų pasaulis, gyvenantis pagal „vienos temos“ ministrų primestą darbotvarkę, kurioje nebeliko vietos politikai, idėjoms ir konkurencijai. Dabartinę Vyriausybę gana taikliai būtų galima apibūdinti perfrazavus vieną žinomą posakį: „Namas didelis, profesionalų daug, o pasikalbėti nėra su kuo.“ Vargiai galėjome tikėtis daugiau. Politinių ambicijų neturintys ministrai vengia siūlymų, kurie pykdytų Seimo daugumą. Juos spaudžia ir savisaugos instinktas neerzinti visagalės biurokratijos, kurioje vėl norėsis saugiai prisiglausti baigus trumpą ministro karjerą.
Tai dar būtų pusė bėdos, jei autistiško ministrų kabineto kompleksus atsvertų stiprus intelektualus lyderis. Tačiau Saulius Skvernelis – toks pat amžinas biurokratas, neatsikratantis vadovavimo policijai stiliaus. Storžieviškas jo būdas pasireiškia kandžiomis pašaipomis ir siūlymais oponentams užkišti burnas. Pastarasis akibrokštas Seime rodo, kad premjero yda progresuoja. Įdomus klausimas, kas tokiu stačiokišku bendravimo stiliumi maskuojama – nuovargis ar argumentų atremti kritiką stygius? Kad ir koks būtų atsakymas, nė vienas nepaguos.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
