Meniu
Prenumerata

antradienis, kovo 19 d.


LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ
Trys švarkai trisdešimtmečio fone
Ramūnas Terleckas

Pirmą kartą pamatęs Lietuvos nacionalinio muziejaus Nepriklausomos valstybės atkūrimo 30-mečiui surengtos parodos „Nesusitaikę“ plakatą stabtelėjau. Teko pasukti galvą, kokia mintis slypi po plakate pavaizduotais trimis švarkais ir kaip jie susiję su parodos pavadinimu. Pasirodo, kad jie simbolizuoja skirtingą laikotarpį: pasipriešinimą, laisvėjimą ir laisvę.

Kažkodėl į pasąmonę įsirėžė švarkų spalva. Pilka – politinio kalinio, raudona – Algirdo Kaušpėdo iš „Roko maršo“ laikų, rusva – 1991-ųjų savanorio palaidinės.

Įvairios sukaktys yra keistas žanras. Bet taip jau surėdyta ir prisakyta – šventes švęsti ir jubiliejus minėti, tuomet būti geresniems ir draugiškesniems. Tai – proga trumpam stabtelėti ir permąstyti prabėgusį laiką, pasirinkimus ir padarinius, galbūt pasverti, kas per ilgesnį laiką lieka, o kas paskęsta kasdienybės šurmulyje.

Kaip minėjau, trijų švarkų vaizdas netikėtai privertė stabtelėti, o prisiminimai sekė paskui jų spalvas.

Lietuvoje visada buvo žmonių, kurie nesusitaikė su okupacija ir sovietiniu režimu. Apie tai ir pasakoja pirmoji parodos dalis.

„Katalikų Bažnyčios kronika“, 1978 m. įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, žmogaus teisių ginti susikūrusi Lietuvos Helsinkio grupė, 1978 m. įkurta Lietuvos laisvės lyga, vienintelė siekusi atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir reikalavusi negaliojančiais paskelbti 1939 m. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos slaptuosius susitarimus (Molotovo–Ribbentropo paktą).

Tuomet buvau dar vaikas, bet prisiminimai ataidi pirmuoju švarku – beviltiška atrodžiusi kova, kratos, areštai, kalėjimai, pilkas dangus, kuriame nedaug vilties sulaukti laisvės. Bet tuo pat metu – drąsa stoti prieš tironą, slapta keliamos trispalvės, pogrindinė spauda, nevieši susirinkimai švęsti Vasario 16-osios, išdidžiai pakeltos galvos tardymuose, atsisakymas liudyti teismuose.

Žiūriu į ekspozicijos nuotraukas, matau pažįstamus veidus ir suprantu, kiek mažai buvo aktyviai kovojusių ir neleidusių pilkumai įsivyrauti. Nedaug jų bėra gyvų...

Bet gal būtent jų dėka A. Kaušpėdo švarkas galėjo taip ryškiai sužydėti, juolab kad, kaip šiandien žinome, „tyliųjų rezistentų“ buvo tūkstančiai, tik reikėjo žiežirbos arba leidimo...

Po mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo laisvėjimo periodas įvairiomis spalvomis pradėjo judėti į miestų bei miestelių gatves. „Roko maršai“, Sąjūdžio gimimas, šimtatūkstantiniai mitingai pilkumą varė iš kasdienybės, joje netrukus vėl suplevėsavo trispalvė. Net „bananų balius“ rugsėjo 28-ąją Katedros aikštės prieigose Kovo 11-osios akto sustabdyti nebegalėjo. Tai tikrai vienas spalvingesnių Lietuvos istorijos laikotarpių: Sąjūdžio mitingai su jūra trispalvių ir nepriklausomybės nuojauta, kuri svaigino, drąsino net bailiausius ir neleido daliai Sąjūdžio narių sukti mistiniu „persitvarkymo“ keliu. Galiausiai – Kovo 11-osios aktas.

Su miniomis ir dainomis aplink Aukščiausiosios Tarybos pastatą, su per naktį nuo sovietinių institucijų lentelių Gedimino prospekte nudaužytais LTSR herbais. Su tikėjimu, kad greitai sukursime valstybę, kurioje visiems gyventi bus gera.

Kartu atėjo ir suvokimas, kad dabar patys privalome imtis atsakomybės. Kad kam nors reikia vilktis savanorio švarką ir ginti laisvę. Sausio 13-oji tapo kruvinu išbandymu, Medininkų tragedija buvo įspėjimas, jog priešas lengvai nepasiduos.

Iš laiko perspektyvos visus kritusius prie televizijos bokšto, visus parlamento gynėjus, visus galvas padėjusius vykdant tarnybą, kaip ir visus, kasdieniu darbu kūrusius nepriklausomą valstybę, matau dėvint savanorio švarką.

Iki šiol negaliu pamiršti dviejų Seimo gynėjų. Nežinau, kas juos siejo, gal giminystės ryšys, gal viena savanorių kuopa, gal dar kas nors. Žmonių pergrūstuose rūmuose su visur pristatytais Molotovo kokteiliais, smėlio maišų barikadomis, nuolatiniu šurmuliu, pakampėmis miegančiais vyrais ir nenusakomu kvapu – vis ant laiptų sutikdavau tą porą: aukštas lieknas ilgais žilais plaukais senjoras su per petį permestu vienvamzdžiu medžiokliniu šautuvu ir nedidukas, bet stambus jaunuolis, ant kaklo pasikabinęs nenusakomo dydžio peilį. Suvokiau, kad su tokiais ginklais okupanto niekaip nesustabdysi, bet nuo abiejų gynėjų dvelkė tokia ramybė ir orumas, kad bekylanti šturmo baimė traukdavosi į šalį.

Tyrinėju parodos eksponatus ir pagalvoju, kad jei parodos rengėjai leistų, norėčiau plakate pakabinti dar vieną švarką. Stasio Lozoraičio, kuris simbolizuotų valstybės tęstinumą ir išeivijos indėlį į Lietuvos nepriklausomybę. Ji visą laiką buvo šalia ir niekada nesusitaikė su Tėvynės okupacija, ne tik nesusitaikė, bet ir visomis išgalėmis rėmė kovojančią Lietuvą.

Per virtuvės langą matau prie daugelio kaimynų namų plevėsuojančias trispalves, ne šventės proga, tiesiog. Lyg žinia, kad per trisdešimt metų sukūrėme toli gražu ne idealią, bet visgi valstybę, kuria galime didžiuotis. O jubiliejus – tik proga prisiminti visus „nesusitaikiusius“.

Ramūnas Terleckas yra IQ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas

2020 03 11 08:08
Spausdinti