Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, spalio 21 d.


Tradicinių darbo santykių pabaiga?
Jovita Valatkaitė

Gig economy – taip angliškai apibūdinama šiuolaikinio verslo modelio atmaina, kai prekes ar paslaugas teikiantys asmenys įdarbinti trumpam arba paslaugų sutartimi įtraukiami kaip subtiekėjai ir nesukuria ilgalaikių ryšių su darbo davėju.

Jie dažnai įdarbinami per elektroninę platformą, kurios pagrindu gali patys planuoti darbo laiką ir užimtumą. Sudėję vadinamąsias poreikių ekonomikas – gig economy su on demand economy (kai prekes ar paslaugas galima gauti akimirksniu) – ir jau plačiai aptarta dalijimosi ekonomika, gauname stereotipinį Silicio slėnio startuolį.

Tokios įmonės siekia sukurti tinkamą platformą ir į ją pritraukti kuo daugiau klientų bei pavienių paslaugų teikėjų (vairuotojų, valytojų, šefų ir kt.). Dažnai pradedančioji bendrovė paties paslaugų teikimo proceso nekontroliuoja, tik pasirūpina tinkamu paslaugų teikėjo atrinkimu, kartais pradiniu mokymu, klientų patikra ir, svarbiausia, suveda abu šiuos veikėjus reikiamu metu reikiamoje vietoje už priimtiną kainą.

Pastaruoju metu vis dažniau tvirtinama, kad gig economy iš esmės pakeis įprastus darbo santykius. Fiksuoto dydžio ir kas mėnesį gaunamo darbo užmokesčio sąvoka neva išnyks, o kiekvienas asmuo bus atsakingas už save. Tapę savo laiko šeimininkais, esą išlaisvinsime potencialą kurti inovacijas, dirbti ir užsidirbti.

Tačiau esama ir kitų nuomonių, kad naujoji gig economy yra ne kas kita kaip savęs apgaudinėjimas – mokesčių ir socialinių prievolių perkėlimas darbuotojui ant pečių, taip siekiant taupyti verslo išlaidas ir atpiginti teikiamą paslaugą. Diskusijos netyla net startuolių tėvynėje JAV. Dar 2015 m. Kalifornijos darbo komisija nurodė įdarbinti „Uber“ vairuotojus, nes sutarties esmė atitiko darbo santykius. „Uber“ jau yra gavusi tris darbuotojų grupės pareikštus ieškinius. Pasiekti taikų susitarimą dėl pirmųjų dviejų Masačusetse ir Kalifornijoje bendrovei kainavo per 84 mln. JAV dolerių, tačiau skaičiuojama, kad įdarbinti visus vairuotojus kaip darbuotojus ir mokėti su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius įmonei atsieitų nepalyginamai daugiau.

Tapę savo laiko šeimininkais, esą išlaisvinsime potencialą kurti inovacijas, dirbti ir užsidirbti.

Kita JAV bendrovė „Homejoy“ pasišovė išlaisvinti namų savininkus nuo rūpesčio tvarkyti būstus, o tvarkytojams ar papildomų pajamų norintiems gauti asmenims užtikrinti nuolatinių klientų. Lyg „Uber“, tačiau skirta namams. Verslo pradžia buvo puiki: bendrovės steigėjai pritraukė net 38 mln. JAV dolerių investicijų ir nuolat plėtė miestų, kuriuose teikiamos paslaugos, sąrašą. Tačiau 2015 m. veiklą teko sustabdyti. Be finansinių sunkumų, prie to prisidėjo ir namų tvarkytojų pareikšti ieškiniai dėl neteisingo su jais pasirašytų sutarčių klasifikavimo. „Homejoy“ su tvarkytojais sudarydavo paslaugų sutartis ir nelaikė jų darbuotojais, tačiau kontroliavo procesą: parinkdavo namus, laiką, kada reikės juos tvarkyti, nurodė dėvėti marškinėlius su bendrovės logotipu.

Pagrindinis darbo santykių požymis yra subordinacija, kai darbdavys kontroliuoja darbo procesą ir duoda nurodymus, kaip jis turi vykti. Jei sudaryta paslaugų sutartis, abi jos šalys laikomos lygiavertėmis, o paslaugos teikėjas turi galimybę pats nuspręsti, kaip ją teikti.

„Homejoy“ buvo priversta sustabdyti veiklą, nes įdarbinti visus tvarkytojus kaip darbuotojus būtų buvę pernelyg brangu, – toks veiklos modelis pasirodė labai rizikingas.

Kai kurios pradedančiosios bendrovės taip pat nusprendė nebeeksperimentuoti ir savo paslaugų teikėjams pasiūlė tapti darbuotojais, pavyzdžiui, JAV įmonė „Instacart“ (mūsiškės „Barboros“ atitikmuo) ir „Shyp“, kuri pasitelkė privačius asmenis siuntų pristatymo paslaugoms vykdyti.

Taigi, bent jau kol kas gig economy revoliucijos nepadarė. Ar toks modelis žlugs? Anaiptol. Tačiau jis nebus pritaikomas absoliučiai visose verslo srityse. Normalu, kad vienose reikalinga didesnė paslaugų teikėjų kontrolė ir standartizuoti procesai, kitose svarbesnis rezultatas nei pats procesas. Ten, kur kontrolė griežtesnė, yra didesnė tikimybė, kad įmonės ir paslaugų teikėjo santykiai būtų pripažinti darbo santykiais.

Lietuvoje paslaugų teikėjų ir darbuotojų takoskyra aiškesnė bei JAV. Valstybinė darbo inspekcija paskelbė, kad „Uber“ vairuotojai nėra darbuotojai – jie individualią veiklą vykdantys asmenys, todėl jų santykius su bendrove reguliuoja civilinės, o ne darbo teisės normos.

Lietuvoje, kur atsiranda vis daugiau tarptautinių paslaugų teikėjų, turime puikią progą stebėti ir vertinti, ar visame pasaulyje populiari gig economy sukels revoliuciją mūsų darbo rinkoje.

Jovita Valatkaitė yra Advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuotoji teisininkė

2016 09 01 20:01
Spausdinti