Meniu
Prenumerata

pirmadienis, birželio 21 d.


KOMENTARAS
Tik ambicijos, jokios diplomatijos
Evaldas Labanauskas

Svarbios ambasados – be nuolatinių vadovų, valdantieji pešasi su prezidentūra, kas važiuos į Briuselyje vykstančius ES lyderių susitikimus, prezidentas užsienio reikalų ministro teiginius vadina žodžiu, kuris prasideda P ir baigiasi A raide... Net sunku suprasti, kodėl Lietuvos užsienio politikos traukinys vis dar rieda ir sugeba ES darbotvarkėje prastumti mums svarbius klausimus.

Naujausias pavyzdys – ES sankcijos Baltarusijai už „Ryanair“ lėktuvo, skrendančio iš Atėnų į Vilnių, prievartinį nutupdymą Minske ir juo skridusio Baltarusijos opozicijos aktyvisto suėmimą. Žinoma, dar nereiktų sakyti „op“, nes laukia ilgos derybos dėl konkrečių priemonių prieš Baltarusiją. Beje, kai pernai ES lyderiai sutarė dėl pirmojo sankcijų paketo Aliaksandro Lukašenkos režimui, Kipras nei iš šio, nei iš to (tiksliau – dėl savų tikslų) blokavo jų paskelbimą.

Kitas klausimas – Lietuvos santykiai su kaimyne, nuo kurios mus skiria ilgiausia siena ir kuri yra reikšminga mūsų šalies ekonomikai, o dar svarbiau – tampa vis labiau priklausoma nuo Rusijos (ir iš dalies dėl tų pačių ES sankcijų). Tai nėra gerai, bet apie tai vėliau.

Sugrįžkime prie Lietuvos diplomatijos Briuselyje – Lietuva neturi nuolatinio atstovo ES. Svarbiausioje ir didžiausioje Lietuvos ambasadoje nuolatinio vadovo nebuvo nuo tada, kai ES pirmininkavo įtakingiausia Europos valstybė Vokietija, ir jau tuoj bus metai, kai jai vadovauja laikinai paskirtas asmuo. Tikrai nesakau, kad šis diplomatas ar visa atstovybės komanda blogai dirba (tai įrodo minėtas pasiekimas ir kiti), bet visi supranta, o ypač tie, kurie patys buvo laikini vadovai ar dirbo vadovaujant tokiems, kad tai nėra gerai, nes iš esmės tai tėra ad hoc reagavimas ir veikla be ilgalaikių strategijų, kontaktų ir galimybių daryti poveikį.

Jau įpratome, galbūt pasakytų koks diplomatas. Rašant šį komentarą, be atstovybės ES, Lietuva neturėjo nuolatinių ambasadorių šešiose atstovybėse, o dar prieš kelis mėnesius – dešimtyje, tarp kurių – tokios Lietuvai svarbios šalys kaip Vokietija ir Jungtinės Valstijos (pastarojoje pasikeitė visa Baltųjų rūmų administracija, kol dulkėjo ambasadoriaus kėdė).

Vidiniame Lietuvos diplomatijos formavimo procese, kur svarbiausi veikėjai visada buvo prezidentas, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija, regis, neliko nei diplomatijos, nei vertybių.

Diplomatų rotacija strigo besikeičiant valdantiesiems Lietuvoje. Esą kai kurie šilti postai buvo, kaip ir tradiciškai, rezervuoti nueinantiems ministrams ar pan., o tai naujajai valdžiai galėjo nepatikti. Be to, kortas sumaišė ir prezidentas, panoręs turėti sau lojalius veikėjus tose kėdėse (Lietuvos atstovybės ES atvejis) ar (ir) net keršyti anksčiau prieštarauti drįsusiems ministrams.

Prezidentūros sugalvotas „politinio atšalimo“ terminas apėmė esą į Briuselį lagaminus besikraunantį buvusį gynybos ministrą Raimundą Karoblį ir į JAV – buvusį diplomatijos vadovą Liną Linkevičių. Abu patyrę diplomatai, kurių kompetencijų neginčija net politiniai oponentai, bet vienas esą paprieštaravo prezidentui, kitas – dėl kompanijos arba, iškelsiu versiją, galbūt dėl to, jog užkrėtė prezidentą Baltarusijos revoliucijos avantiūra, kuri virto ministro rinkimų kampanijos, nors ir nesėkmingos, vinimi ir ne tik sužlugdė ankstesnius prezidentūros planus perkrauti santykius su Minsku, bet ir įstūmė šiuos santykius į niekur, t. y. į tai, ką turime dabar.

Žinoma, ar situacijos su „Ryanair“ lėktuvu nebūtų, jei prezidentas ir visa Lietuvos diplomatija būtų išlaikę bent vėsesnes galvas – sunku pasakyti. Be to, naujasis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su jaunatvišku beatodairišku entuziazmu perėmė dar L. Linkevičiaus pradėtą „vertybinės diplomatijos“ politiką, kurioje, regis, jau nebeliko žodžio „diplomatija“.

Vidiniame Lietuvos diplomatijos formavimo procese, kur svarbiausi veikėjai visada buvo prezidentas, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija, regis, neliko nei diplomatijos, nei vertybių, o tik politiniai interesai ir baimės prarasti galias. Dėl pirmojo savo kandidato į atstovus ES fiasko patyręs prezidentas, iš kurio konservatoriai dar bando atimti ir bilietą į ES lyderių susitikimus, užsispyrusiai mėgina įrodyti, kad dar turi parako, ir nepraleidžia kandidatų į ambasadorius net su mažiausiu konservatorių kvapeliu (esą jei dviračiais važinėjasi su jų atstovais). Kita vertus, valdantieji iš visų pusių viešai daužo šalies vadovą ir atmeta prezidentūros kandidatus galbūt ne tiek dėl to, kad jie labai blogi, bet tikėdamiesi juos išmainyti į Briuselio susitikimų bilietą premjerei.

Sakoma, kad nėra nieko pastovesnio už laikinumą – galbūt, bet tai tikrai nėra gerai Lietuvos užsienio politikai. Jos ratai kol kas sukasi, bet ar taip bus amžinai.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas

2021 06 09 07:00
Spausdinti