Meniu
Prenumerata

antradienis, gegužės 11 d.


REDAKTORIAUS SKILTIS
Tas kartus žodis „laisvė“
Ovidijus Lukošius

Internetas pažadėjo mums laisvę – gauti informaciją ir skleisti savo mintis, bendrauti su artimaisiais ir nepažįstamaisiais, pirkti ir parduoti prekes bei paslaugas, išvengiant savo pelno maržos gabalą atsiriekiančių tarpininkų.

Interneto reikšmė ypač išryškėjo per Lietuvą ir kitas šalis sukausčiusį karantiną – technologijos leido greitai transformuoti daugelį verslo modelių: nuo maisto prekių ar knygų prekybos iki kultūros renginių ir konferencijų organizavimo. Tai, žinoma, nepakeis gyvo bendravimo, bet daugelis mūsų Kūčių vakarą prie stalo sėdome įsijungę „Zoom“ programą, kad galėtume pabendrauti su draugais ir artimaisiais. Vienišiems žmonėms tai buvo itin jaudinančios akimirkos.

Internetas žadėjo laisvę ir pavergtoms visuomenėms. Išsivadavimo judėjimų proveržį stebėjome prieš dešimt metų praūžus Arabų pavasariui. Nors galutinis jo rezultatas, su itin retomis išimtimis, nuviliantis, technologijos ir dabar leidžia socialinių tinklų platformose demaskuoti ir pašiepti tironus. Aleksejus Navalnas prieš Kremlių, NEXTA kanalas prieš Aliaksandrą Lukašenką – tik keletas puikiausiai žinomų pavyzdžių, kai tik išmaniaisiais telefonais ir paprastais kompiuteriais ginkluoti aktyvistai gali mesti iššūkį režimo propagandos mašinoms.

Tačiau interneto laisvė dažnai yra tik iliuzija – totalitarinės valstybės šią erdvę stengiasi griežtai kontroliuoti, visur kitur interneto laisvei didžiausią pavojų kelia didžiosios technologijų bendrovės, įgijusios kone beribę įtaką.

Vienas interneto paradoksų – daugelyje sričių pasitvirtinęs „nugalėtojas pasiima viską“ dėsnis. „Facebook“, „Google“, „Amazon“, „Uber“, Booking.com, Airbnb.com, „Netflix“, „PayPal“ ir keletas kitų dominuoja atskiruose verslo segmentuose ir konkurentams palieka tik trupinius, siauras nišas.

Nacionaliniai žaidėjai apskritai neturi daug šansų – nors suteikia patogumo ir dažnai naudos vartotojams, platformos naikina vietos verslus. Taksistas gali tapti „Uber“ vairuotoju, tačiau nuo to laiko nemenka dalis keleivio sumokėtų pinigų keliauja į Silicio slėnio bendrovės sąskaitą, ir tai, kas daug metų buvo smulkus, dažnai šeimos verslas, tampa importuota paslauga. Ne viena Europos valstybė savo rinkas saugo nuo tarptautinių platformų invazijos, dažnai spaudžiamos vietos grupių ar bendruomenių, nes naudą ir žalą sveria ne tik iš paprasto vartotojo pozicijų.

Tai – sudėtingi klausimai. Globalizacija ir inovacijos yra galingi, galbūt net galingiausi gerovės varikliai, o liberalus požiūris tarsi siūlytų visus konfliktus išspręsti laisvajai rinkai. Tačiau didžiosios technologijų bendrovės šią rinką pavertė monopolijų ir oligopolijų ganyklomis, kuriose konkurentams lieka tik saulės išdeginti pakraščiai.

Dar didesnį pavojų ir nacionalinių valstybių bejėgiškumą regime žiniasklaidos versle, kuris, pripažinkime, yra reikšmingas net ir subrendusių visuomenių raidai. Nevaldomos technologijų bendrovės žiniasklaidą, ne visuomet tyčia, spaudžia iš visų pusių: perima reklamos pajamas, atima auditorijos dėmesį, verčia keisti verslo modelius, kuriuose ima dominuoti virusinis turinys – užkabinantis, bet pigus visomis šio žodžio prasmėmis.

Nepaisant geometrine progresija augančio informacijos srauto, kai kiekvienas mūsų tampame turinio kūrėjais ar bent skleidėjais, tikra žurnalistika stumiama į užribį. Kartu su ja į kampą spaudžiamas kritinis mąstymas, nuomonių ir požiūrių pusiausvyra, ardomas vienas demokratijos polių. Net ir didžiausių Lietuvos žiniasklaidos bendrovių verslo modeliai nėra tvarūs – jos pernelyg priklausomos nuo valstybės užsakymų, o dėl to kyla ir rizika redakcijų laisvei, ir politinės korupcijos grėsmė.

Daugelis politikų galbūt ir svajoja apie lėkštą bedantę žiniasklaidą, bet tai tikrai nėra mokesčių mokėtojų interesas.

Viešuosius pinigus viešinti dažnai skirstydama pagal didžiausios bendros auditorijos kriterijų valstybė savo įstaigų ir įmonių rankomis daro žalą, apie kurią retas susimąsto. Didelei auditorijai pritraukti reikia skandalų, pramogų, horoskopų ir kriminalinių istorijų, o ne brangiai kainuojančios analitikos ir žurnalistinių tyrimų. Daugelis politikų galbūt ir svajoja apie tokią lėkštą bedantę žiniasklaidą, bet tai tikrai nėra mokesčių mokėtojų interesas.

Tai – painios ir sudėtingos problemos, valstybes ir pačią žiniasklaidą užklupusios nepasiruošusias. Vienas sprendimų – užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir apsaugoti nuo globalių bendrovių diktato. Kitas žingsnis – tvaresni verslo modeliai, kai skaitytojai vėl ims mokėti už turinį ir savo eurais reikalaus kokybės.

Australija pirmoji rodo pasauliui kelią, žodžio laisvę savo šalyje gindama nuo technologijų bendrovių diktato. Ir, nepaisydama „Google“ ir „Facebook“ šantažo, skina pirmas mažas pergales. Europa ir Lietuva kuo greičiau privalo prie šios kovos prisijungti. Nes ta saldi beribė laisvė netrukus gali apkarsti.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2021 03 03 07:00
Spausdinti