Meniu
Prenumerata

pirmadienis, rugpjūčio 3 d.
KOMENTARAS
Tai skubėkim gyventi į šventę
Liutauras Degėsys

Tas „gyventi“ ir „šventė“ – chrestomatinis blogo rimavimo pavyzdys. Susimovė klasikė poetė. Įsijautusi, beeiliuodama tvirtapradę ir tvirtagalę priegaidę supainiojo. Tik šis tekstas ne apie tai. Kaip patiems nesusimauti tame skubėjime, šventime ir švenčių laukime. Kaip sustoti, atsisakyti šventės ir pradėti gyventi. Ir pamatyti save.

Jei prisimenate, viskas prasidėjo nuo keisčiausios žmonių gyvenime žiemos. Nuo žiemos, kuri taip ir neįvyko. Ir ne tik rogučių bei slidžių pardavėjai pajuto esą suvedžioti, apgauti ir pamesti. Kiekvienas suprato, kad iš jo pavogė jei ne žiemą, tai kažką šalto, smagaus arba bent jau išsiilgtąjį sniego jausmą. Net normalios lijundros nepasitaikė, ir niekam nepavyko paslydus susilaužyti kojos. Poledinės žūklės mėgėjai jau pradėjo svajoti apie dirbtinį ledą, o maudymosi eketėse entuziastai ėmė gamintis sintetines eketes. Vairuotojai ir valytojai, žinoma, sniego nepasiilgo, bet šiltomis sausio naktimis būdavo galima užklupti kelininkus, paslapčiomis barstančius druską ir smėlį – visai be reikalo, iš įpročio, dėl visa ko, o gal kad barstymo įgūdžiai neišnyktų. Net ir žiemkenčiai atrodė kažkokie išsigandę ir kenčiantys, nes šiemet trūko šalčio kančios. Kančia, kai nėra dėl ko kentėti – kaip tai atrodė artima ir lietuviška.

Vis dažniau aplankydavo jausmas, kad gyvenime viskas ateina anksčiau ir praeina greičiau. Vis dažniau ištikdavo kažkokios neįvykusios tikrovės ilgesys. Ta žiema – kaip apgavystė – kad nebuvo to, kas turėjo būti. Anksčiau žiema įkyrėdavo, o dabar visiems atsibodo, kad žiemos nebuvo, nėra ir nebus.

Žiūrint į praėjusį laiką, labai įtartinas atrodo ir tas šiemetis įnirtingas skubėjimas švęsti. Lyg visi būtų iš anksto nujautę, kad šventės greit baigsis. Kad reikia skubėti gyventi. Užgavėnių antradienis buvo atliktas sekmadienį. Vis tiek nebuvo ko varyti iš kiemo. Iš to pykčio, kad žiema neįvyko, Kanapinį ir Lašininį pervadino į Marihuaninį ir Cholesterolinį. Morės degintojų veiduose buvo galima įžiūrėti sutrikimą ir liūdesį. Net kiemsargiai, tingėdami vargintis sekmadienį, paskubėjo – Vasario 16-osios vėliavas iškėlė per Valentino dieną, penktadienį, ir išėjo švęsti. Plazdant trispalvėms taip ir tęsėsi valstybinė nežinia-ko-šventė kaip toje dainoje – tris dienas ir tris naktis. Užsikrėtęs skubėjimu net ir prezidentas Nacionalines premijas paskubom įteikė vasario 13-ąją, nes 16-oji – taigi išeiginė, šventės šventimo diena. Prezidentai per šventes turi savų rūpesčių.

2020 04 12 06:30
Spausdinti