Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugpjūčio 8 d.
KORONAVIRUSAS IR GEOPOLITIKA
Svaiginamas 1990-ųjų kovas
Edwardas Lucasas

Prieš 30 metų buvau keistas bėglys – mėginau ne pabėgti nuo sovietų tarnybų, o joms pasiduoti. Buvau ką tik atvykęs į Lietuvą, nepaisydamas sovietų vykdytos pasienio kontrolės, gavęs istorinę vizą Nr. 0001.

Šis pokštas buvo iškrėstas ne vien dėl smagumo. Jis parodė, kad Kremliaus gniaužtai okupuotose Baltijos šalyse silpsta, galbūt negrįžtamai. Pasidžiaugiau savo 15 minučių šlovės. Tuomet sulaukiau atpildo. Mano darbdavys – laikraštis „The Independent“ – paliepė man tučtuojau išvykti iš šios šalies. Priešingu atveju sovietų valdžia uždarytų gyvybiškai svarbų mūsų biurą Maskvoje.

Tačiau kokiu būdu? Sovietinės išvykimo vizos neturėjau. Man reikėjo rasti žmogų, turintį įtakos biurokratams, kad galėčiau kirsti sieną. Nuvykau į kaimyninę Baltarusiją, kur mano lankymasis buvo neabejotinai neteisėtas, ir paaiškinau savo keblią padėtį KGB būstinėje srities centre Gardine. Po ilgo laukimo ir priekabaus kamantinėjimo man buvo pareikštas griežtas perspėjimas, kad visam gyvenimui netenku teisės atvykti į Sovietų Sąjungą, ir buvau įsodintas į traukinį, išvažiavusį į Vakarų Berlyną.

Vilniuje kovo 11-ąją turėjusios vykti (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – BNS) metinių iškilmės dėl pandemijos buvo atšauktos. Tačiau mano prisiminimuose malonūs įspūdžiai sumišę su kitokiais apgailestavimais.

1990-ųjų kovas atrodė niūrus, įtemptas metas. Tačiau mes net neįsivaizdavome, kaip mums pasisekė. Man niekada nešovė į galvą mintis, kad sovietų valdžia galėtų griebtis smurto prieš mane – arba prieš mane priėmusius lietuvius. Informacinė atmosfera atrodė draugiška: į Gorbačiovą susitelkusi Vakarų žiniasklaida kai kada keldavo daugiau rūpesčių negu sovietiniai naujienų leidiniai. Nebelikus komunistinės cenzūros atrodė, kad vyksta niekada nesibaigsianti spaudos laisvės šventė. Kaštai buvo maži, o paklausa – didelė. Nebeliko draudimų, verslas klestėjo. Politikoje iš aukštų tribūnų buvo žeriami pasižadėjimai laikytis bendrų vertybių. Šaltasis karas baigėsi. Prieš Vakarus buvo nusistatę tik saujelė radikalų.

Kremliaus įtaka visur silpnėjo. Leningrado (greitai tapsiančio Sankt Peterburgu) miesto valdžia buvo vertingi sąjungininkai kovojant su „Centru“ – centrinės valdžios institucijomis. Jeigu tuomet būčiau susipažinęs su vienu dziudo mėgstančiu biurokratu, neilgai trukus tapsiančiu mero patarėju užsienio reikalams, būčiau šiltai jį pasveikinęs. Taip pat atsainiai vertinome ekonominius nusikaltimus: spekuliantai ir juodosios rinkos prekeiviai buvo ekonominės laisvės kovotojai, spartinę atgrasios ir neveikiančios planinės ekonomikos nuosmukį. Jeigu jie pažeidinėjo sovietų įstatymus – ką gi, mes darėm tą patį.

Visa tai pasikeitė. Gruodį Eduardas Ševardnadzė atsistatydino iš užsienio reikalų ministro pareigų ir pateikė grėsmingą perspėjimą, kad griežtosios linijos šalininkai sieks revanšo. 1991-ųjų sausio žudynės Vilniuje, kai Kremliaus valdymą mėginę atkurti sovietų kariai nužudė 14 žmonių ir dar tūkstantį sužeidė, įrodė, kad jis buvo teisus. Mums taip pat bus priminta, kad sovietinė sistema tebėra pajėgi skleisti nuodingą dezinformaciją. Prisimenu sukrėtimą, kai anksčiau didvyriu laikytas Aleksandras Nevzorovas, dirbęs Leningrado televizijos laidoje „600 sekundžių“, pareiškė, kad aukas nušovė lietuvių nacionalistai, o ne didvyriški sovietų kariai, malšinę fašistų sukilimą.

Tais laikais šiandieninių rūpesčių, tokių kaip pandemijos, klimato kaitos, migracijos ir technologijomis paremtų distopijų, dar niekas neprognozavo. Jeigu apskritai būtume apie tai pagalvoję, būtume instinktyviai manę, kad Vakarai, vadovaujami JAV, įveiks šias problemas, o Sovietų Sąjunga (greitai tapsianti Rusija) ir Kinija taip pat atliks konstruktyvų vaidmenį. Mūsų dienų susiskaldę, demoralizuoti Vakarai, nualinti savo godumo ir cinizmo, taip pat puolami iš išorės senųjų priešininkų, naudojančių naujas taktikas, būtų atrodę neįsivaizduojami.

Mielai iš naujo persikelčiau į tas svaiginamas 1990-ųjų kovo dienas, bet būčiau truputį dėkingesnis ir atsargesnis negu buvau anuomet. Tolesnėmis savaitėmis, mėnesiais ir metais galėjom daug ką padaryti kitaip. Tačiau dabar mums reikia gyventi su pasekmėmis.

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2020 04 02 11:28
Spausdinti