Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, sausio 27 d.


KOMENTARAS
Sankcijos Baltarusijai neveikia: kodėl ir ką daryti?
Evaldas Labanauskas

Tiek diplomatai, tiek kai kurie apžvalgininkai teigia, kad ES sankcijos Minskui veikia, nes dėl jų esą skauda Aliaksandrui Lukašenkai, o tai neva įrodo vis desperatiškesni jo pareiškimai ir veiksmai. Bet ar toks ES sankcijų tikslas?

Kaip ne kartą teigė už sankcijų taikymą atsakingi aukšti ES pareigūnai, galima ginčytis dėl sankcijų efektyvumo, bet esminis jų tikslas yra pakeisti oponento elgesį mums tinkama linkme. Taigi esmė ne tai, kad skaudėtų, o kad pasikeistų Minsko elgesys (tarkime, būtų paleisti politiniai kaliniai, baigtųsi oponentų persekiojimas, surengti demokratiniai rinkimai ir t. t.).

Galima sakyti, kad režimo elgesys keičiasi, bet ne ta linkme, kuria norėtume. Atvirkščiai – situacija tik dar labiau eskaluojasi ir A. Lukašenka ne tik nemažina represijų mašinos apsukų, bet rengia vis naujas kiaulystes kaimynams ir taip sukelia tik dar didesnį galvos skausmą ES.

Kalbant apie priežastis, visų pirma, į sankcijas įtrauktų asmenų ir įmonių skaičius yra juokingas. Gruodžio pradžioje patvirtinus jau penktąjį ES sankcijų paketą dabar sąrašuose yra 183 pavardės ir 26 juridiniai asmenys. Panašiam režimo atstovų skaičiui buvo taikomos sankcijos iki 2016 m., bet tuomet politinių kalinių buvo tikriausiai dešimt kartų mažiau, kaip ir kitaip nukentėjusių nuo režimo. Be to, tuomet A. Lukašenka nepagrobė tarp ES sostinių skrendančio keleivinio lėktuvo ir nesurengė hibridinės atakos prieš ES nares neteisėtais migrantais. Viltys, kad daugiau nei devynių milijonų gyventojų šalyje, kuri turi didžiulį administracinį ir represinį aparatą, sankcijos keleriems šimtams režimo atstovų pakeis jų ir jų kolegų požiūrį į A. Lukašenką, taip pat naivios. 2015–2016 m. ne sankcijos pakeitė A. Lukašenkos elgesį. Situaciją Vakarų santykiuose su Baltarusija pakeitė Krymo aneksija ir Rusijos agresija prieš Ukrainą, taip pat to paskatintos Vakarų baimės, nulėmusios intensyvesnius kontaktus su paskutiniu Europos diktatoriumi.

Žinoma, eurobiurokratai ir Lietuvos politikai labai mėgsta pabrėžti, kad dėl sankcijų neturėtų nukentėti paprasti baltarusiai. Bet ar tai įmanoma šalyje, kurioje didžioji dalis gyventojų dirba valstybei (nuo valstybės įmonių iki kolūkių). Jei Vakarai Šaltojo karo metu irgi nebūtų taikę priemonių, dėl kurių būtų nukentėję eiliniai sovietų piliečiai, galbūt iki šiol būtume ėję į šviesų komunizmo rytojų.

Kai vasarą prieš Lietuvą buvo surengtas hibridinis puolimas migrantais, pinigus režimui nešantys trąšų ir cigarečių kontrabandos traukiniai ir toliau judėjo per mūsų šalį.

Dar vienas eurobiurokratų ir diplomatų pasiteisinimas – esą sankcijos yra labai sudėtingas teisinis dalykas ir jos turi būti labai rimtai teisiškai argumentuotos, nes kitaip bus pralaimėtos bylos teismuose (keli dabartinių sankcijų personažai jau apskundė jas ES teismuose). Taip, surasti tvirtų teisinių įrodymų apie režimo veikėjus gan uždaroje, autoritarinėje valstybėje nėra lengva, bet tai dar sunkiau padaryti, kai ten nėra jokio diplomatinio atstovavimo kaip Lietuvos atveju.

Iš pradžių naivaus optimizmo pagauti aukščiausi Lietuvos vadovai aklai stojo ginti protestuotojų, kuriuos šalies kaimynės faktinė valdžia vertino kaip perversmininkus. Tuomet įsijungę vertybinės diplomatijos bėgį dar „perversmininkams“ suteikėme oficialų statusą. Rezultatas – beveik jokių diplomatinių santykių su kaimyne, su kuria skiria ilgiausia siena ir kurios integracija į Rusiją kelia didžiausią iššūkį Lietuvos saugumui, taip pat jokios vidinės informacijos apie ten vykstančius procesus. Taigi nenuostabu, kad sprendimai ir pokalbiai, kaip Angelos Merkel skambutis A. Lukašenkai, vyksta mums už nugarų, ir Vilniui telieka šaukti, o ne praktiškai siūlyti sprendimus ar bent jau pateikti gerokai ilgesnius režimo atstovų sąrašus.

Bendras tokios „šauksmo“ politikos rezultatas – gruodžio pradžioje dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito kilusi Vyriausybės krizė, kurią iš pasitenkinimo glostydamas ūsą stebėjo tas pats A. Lukašenka ir kiti Lietuvos neprieteliai.

Visų pirma, tai parodė Lietuvos politikos dviveidiškumą arba nesugebėjimą savo šūkių pagrįsti veiksmais. Kita vertus, tai ir ES sankcijų neveiksnumo rezultatas. ES vasarą priėmė sektorines sankcijas Minskui, kuriose minimos ir trąšos, bet kartu pateiktos išlygos dėl anksčiau sudarytų sutarčių ar net paties trąšų tranzito. Yra ir kitų išlygų, pavyzdžiui, tabako importo draudimo nebuvimas, o dėl to ne tik pildosi A. Lukašenkos režimo kišenė, bet ir kenčia Lietuvos biudžetas.

Kyla klausimas, ar Vilnius pražiopsojo, nepamatė tokių išimčių. Galbūt, bet tuomet kodėl net ir po pusmečio jų nebandoma pataisyti? O svarbiausia, kai vasarą prieš Lietuvą buvo surengtas hibridinis puolimas migrantais, pinigus režimui nešantys trąšų ir cigarečių kontrabandos traukiniai ir toliau judėjo per mūsų šalį. Laukėme, kol „Belaruskalij“ susikurs naują tranzito maršrutą? Ar paprasčiau – tranzito ir kontrabandos pinigai nekvepia? Tačiau gruodžio pradžioje jie pasmirdo Vyriausybės krize.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas.

BEREKLAMOS:

2021 12 21 11:00
Spausdinti