Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 7 d.


KOMENTARAS
Purvini žaidimai „Lietuvos demokratija“: kaip į kampą įstumtas prezidentas pakišo kiaulę valdantiesiems
Evaldas Labanauskas
Evaldas Labanauskas.

Netikėtas prezidento pareiškimas, kad nuo „politinio atšalimo“ suoliuko į Briuselio aikštelę planuoja išleisti buvusį krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį – tai dar vienas ėjimas purviname valdžių žaidime „Lietuvos diplomatija“.

Viena vertus, jau daugiau kaip metai Lietuva neturi tikriausiai svarbiausios ir didžiausios atstovybės nuolatinio vadovo ir trečiadienio Gitano Nausėdos pareiškimas turėtų būti sveikintinas „kompromisas“, nes R. Karoblio profesionalumo nekyla abejonių nei valdantiesiems, nei opozicijai.

Kalbos apie R. Karoblio tapimą Lietuvos nuolatiniu atstovu ES netilo dar jo ministro kadencijos pabaigoje, bet galiausia prezidentas pasakė „ne“ ir sugalvojo keistą „politinio atšalimo“ paaiškinimą, esą po darbo ministerijoje R. Karoblis turi „atšalti“. Pikti liežuviai plakė, kad tai G. Nausėdos kerštas už tai, kad būdamas ministru R. Karoblis nenusileido ir atsisakė patvirtinti vieną prezidentūros proteguotą kandidatūra į žvalgybos vadovus.

Po tokio meistriško prezidentūros šūvio su R. Karobliu dabar G. Landsbergis, Vyriausybė bei Seimo konservatoriai atsidūrė savotiškuose spąstuose.

Be to, pats prezidentas neslėpė, kad atstovu ES nori turėti savo žmogų ir jį net įvardino – Europos Komisijos darbuotojas Vygandas Jankūnas. Jei tai būtų Dalios Grybauskaitės laikai, po tokio pareiškimo niekam nekiltų jokių abejonių, kad tas žmogus jau gali užsisakyti naujas vizitines korteles. Bet G. Nausėda – ne D. Grybauskaitė, o Gabrielius Landsbergis – ne Linas Linkevičius. Taigi, V. Jankūnas liko nieko nepešęs ir net, tikėtina, sudegino bet kokią galimybę grįžti į Lietuvos politinę areną, nes dar įsivėlė į teisminį ginčą su apžvalgininku Rimvydu Valatka.

Viso net tris kartus prezidentui siūlyti kandidatai į Lietuvos atstovus ES, tarp jų atranką praėję R. Karoblis ir šiuo metu laikinai atstovybei vadovaujantis ambasadorius Simonas Šatūnas. Bet G. Nausėda vis norėjo savo žmogaus, kas nėra politiškai nelogiška, turint omeny, kad šiuo metu jis važinėja į Europos Vadovų Taryba, o valdantieji nori iš jo tą teisę atimti.

Taigi dabartinį prezidento pareiškimą dėl R. Karoblio galima vertinti, kaip valdančiųjų konservatorių su G. Landsbergiu priešakyje pergale ir prezidento politinį pralaimėjimą, nes jis nesugebėjo atstovėti savo kandidatų. Turint omeny, kad minėta kova dėl dalyvavimo ES lyderių susitikimuose tęsiasi, toliau gali sekti ir kitas G. Nausėdos pralaimėjimas.

Kita vertus, nesakyk op neperšokęs griovio – žaidimas dėl Lietuvos atstovo ES dar nebaigtas. Tą galima suprasti iš mandagaus G. Landsbergio „nustebimo“, sužinojus apie prezidento sprendimą dėl R. Karoblio. Jis net suabejojo, ar buvęs ministras vis dar norės užimti šį postą (prezidento patarėja Asta Skaisgirytė patikino, kad R. Karoblis sutinka).

Mat prezidento pareiškimas dėl R. Karoblio nėra geros valios ar kompromiso vardan Lietuvos interesų paieška. G. Nausėda buvo įstumtas į kampą, kai po trijų bandymų jam atsisakius patvirtinti atstovą ES, užsienio reikalų ministerija paskelbė atranką į S. Šatūno užimamas nuolatines pareigas. T.y. jis liktų ir toliau de jure laikinai einantis, bet de facto būtų nuolatinis Lietuvos atstovybės ES vadovas (COREPER II), nes jo nuolatinį COREPER I postą užimtų kitas diplomatas. Tai, kad S. Šatūnas puikiai susitvarko su laikinomis pareigomis ir jis juose turėtų likti pažymėjo ir premjerė Ingrida Šimonytė, ir Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis.

Tačiau po tokio meistriško prezidentūros šūvio su R. Karobliu dabar G. Landsbergis, Vyriausybė bei Seimo konservatoriai atsidūrė savotiškuose spąstuose. T.y. kaip ir reiktų sutikti su G. Nausėdos „taikos pypke“, nes kitaip laukia kaltinimai Lietuvos interesų nepaisymu, o juk ir patys siūlė R. Karoblį.

Bet ko tada verti premjerės ir kitų aukštų konservatorių žodžiai? Ar jais turėtų tikėti tiek eiliniai piliečiai, tiek savo srities profesionalai? Vieną dieną jie sako, kad asmuo – puikiai tinka į tą postą, kitą dieną paskiria kitą?

Anksčiau Lietuvos karjeros diplomatai su nuoskauda žiūrėjo į politikų “įdiplomatinimą”, aukštų postų bendražygiams skyrimą, dabar jie mato ir purvinus politinius žaidimus, kuriuose manipuliuojama ir žaidžiama kolegų likimais.

Labiausia piktina, kad visame šiame purviname žaidime kenčia niekuo dėti profesionalai ir tikėtina, demotyvuojami visi diplomatai, kurie yra vienas iš Lietuvos valstybės pagrindų. Jau minėjau, kad V. Jankūno karjera Lietuvoje sudeginta ir kas norės dabar iš Briuselio profesionalų svarstyti grįžimo į Lietuvą pasiūlymus?

Daug komplikuočiau su ambasadoriumi S. Šatūnu ir kitais diplomatais. Įsivaizduokite, jūsų paprašo laikinai užimti svarbų postą, tas laikinai nusitęsia labai ilgai bei darbas ant dviejų kėdžių nėra lengvas (Briuselis – ne Maldyvai, todėl į jį važiuoti ne visi nori). Tada jums pasiūloma tapti ne laikinu, o nuolatiniu vadovu, ir jūs net laimite atranką, bet dėl to, kad kažkada dirbote su asmeniu, kuris nepatinka „personalo vadovui“, jūs ir toliau liekate laikinai einantis pareigas. Bet tada kiti sprendimų dėl jūsų karjeros priėmėjai patikina, kad puikiai dirbate, viskas tvarkoje ir liksite šiame poste ilgam, o galiausia netikėtai pasiūlomas kitas kandidatas. Toliau liktumėte motyvuoti dirbti? Kaip į tai žvelgtų jūsų pavaldiniai?

Anksčiau Lietuvos karjeros diplomatai su nuoskauda žiūrėjo į politikų „įdiplomatinimą“, aukštų postų bendražygiams skyrimą, dabar jie mato ir purvinus politinius žaidimus, kuriuose manipuliuojama ir žaidžiama kolegų likimais. Norėtumėte būti karjeros diplomatu ir įgyvendinti Lietuvos „vertybinę“ diplomatiją?

Evaldas Labanauskas yra IQ/Alfa.lt biuro Briuselyje vadovas.

2021 10 28 11:03
Spausdinti