Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 20 d.
KONSTITUCIJA
Prezidentas ir jo (ne)galios
Tomas Janeliūnas

Lietuvos Konstitucija apibrėžė labai specifinę, bemaž unikalią valstybės valdymo sistemą. Ji ne parlamentinė ir ne prezidentinė, nes nėra vieno galios centro. Pasaulyje tokios sistemos vadinamos pusiau prezidentinėmis, ir tuo Lietuva nebūtų labai unikali – pusiau prezidentinė sistema veikia Prancūzijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rumunijoje ir dar gana nemažai pasaulio valstybių. Tačiau mūsų sistemą net nelabai užtikrintai galima vadinti „pusiau prezidentine“. Konstitucinis Teismas dar 1998 m. ją pavadino „parlamentine respublika“, kuriai „būdingi kai kurie pusiau prezidentinės sistemos bruožai“.

Iš tikrųjų situacija dar sudėtingesnė, nes tai, kiek iš tiesų mūsų politikoje yra „parlamentarizmo“ ir kiek „prezidentizmo“, lemia konkrečios aplinkybės – tai yra kaip elgiasi mūsų Seimas ir kas užima prezidento postą. Nors Konstitucijoje ir surašytos formalios Seimo ir prezidento funkcijos, kiekviena institucija turi valdžios tiek, kiek sugeba pasiimti.

Štai Algirdas Brazauskas buvo ganėtinai silpnos galios prezidentas ir tuo metu mes išties turėjome parlamentinę respubliką su simboliniu prezidentu. Valdo Adamkaus laikotarpiu prezidentinės galios ir įtaka gerokai išaugo – jis aktyviai dalyvavo ne tik užsienio, bet ir vidaus politikoje. Prisiminkime, kad tik dėl prezidentūros siūlymo ir įtakos 2000 m. buvo suformuota Naujosios politikos koalicija, kurią sudarė Artūro Paulausko ir Rolando Pakso vedamos partijos, nors A. Brazausko socialdemokratai buvo tikrieji Seimo rinkimų nugalėtojai. Dalia Grybauskaitė per dešimt valdymo metų ne tik galutinai perėmė užsienio ir saugumo politikos formavimą, bet kartais būdavo svarbesnė ir už premjerą skiriant ar atleidžiant ministrus. Jei pamiršote – 2012 m. pabaigoje ji net egzaminavo Darbo partijos atstovus, ar šie moka kurią nors užsienio kalbą, nes vėliau jiems būtų tekę pirmininkauti ES Tarybos posėdžiams.

D. Grybauskaitė pasiėmė valdžios tiek, kiek jai leido Konstitucija ir jos autoritetas. Tai prezidento instituciją pavertė išties svarbiu galios centru – šalies vadovės žodis būdavo paskutinis. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad prezidentei pareiškus nepasitikėjimą kuris nors ministras galėtų toliau likti savo poste. Tai D. Grybauskaitė nuolat įrodinėjo praktiškai – nuo Vygaudo Ušacko, kuris paliko užsienio reikalų ministro postą 2010 m. pradžioje, iki 2016-ųjų, kai pati asmeniškai rinko ministrus į Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Energetikos ministerijas. Buvo laikas, kai prezidentūra nulemdavo net viceministrų ateitį, sakydama, kad turi specialiųjų tarnybų informacijos.

Dabartinis prezidento Gitano Nausėdos ir Seimo balansavimas aiškiai krypsta į parlamento pusę. Tai gana keista, nes Vyriausybė ir valdančioji dauguma yra silpna kaip niekada iki šiol. Ką reiškia jau vien tai, kad nuo 2019 m. vasaros kas kelis mėnesius subyra formali frakcijų dauguma Seime. Išlaikyti aritmetinę daugumą yra sunkus darbas, kuris ne visada baigiasi sėkmingai. Balsavimas dėl prezidento veto, kai buvo siekiama keisti Seimo rinkimų taisykles, patvirtino, kad dauguma tai yra, tai jos nėra. Bemaž „kvantinė politika“, kai valdančioji dauguma, kaip ta Šrėdingerio katė, tuo pat metu ir gyva, ir mirusi. Ir nepaisant to, prezidento G. Nausėdos aiškiai išsakytas nepasitikėjimas susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi – lyg vanduo nuo žąsies. Kaip taip gali būti?

Visa tai leidžia ta pati mūsų unikali Konstitucija. Prezidentas gali skirti ministrus arba jų neskirti (premjero teikimu), bet jis negali jų atleisti be premjero valios. Jei prezidentas neįtikina savo autoritetu, Vyriausybė ir Seimas gali iš esmės ignoruoti jo nuomonę. Net įstatymams pasirašyti prezidento gali neprireikti – tai gebėtų padaryti Seimas, jei rastų 71 narį, kuris atmestų prezidento veto. Tačiau kaip susikurti autoritetą, Lietuvos Konstitucija nenurodo. Ir tai kiekvieno prezidento pasirinkimas.

G. Nausėda gana greitai susidūrė su politinio autoriteto patikrinimais, ir šie išbandymai nebuvo labai sėkmingi. Jei jis negali patvirtinti, kad jo valdžia stipresnė bent už Ramūno Karbauskio, kuris yra labiausiai neigiamai vertinimas politikas šalyje, neturintis aiškios daugumos Seime ir vadovaujantis į bedugnę skriejančiai partijai, tuomet to negalės įrodyti jokiomis kitomis politinių jėgų išsidėstymo aplinkybėmis.

Bet ar ką nors gali pakeisti prezidentas sistemoje, kai jam nesuteikta tiesioginė teisė paleisti Vyriausybę ar Seimą? Iš esmės gali, tačiau tam reikėtų sukelti Vyriausybės ir parlamento krizę – atsisakyti bendradarbiauti su šios sudėties Seimu, siekti Vyriausybės atsistatydinimo, nepatvirtinti naujos sudėties ministrų ir galiausiai priversti Seimą skelbti pirmalaikius rinkimus. Tam reikia itin stiprios valios ir nesibaiminti nusvilti pirštų. Tačiau vargu ar šalies žmonės rinko prezidentą tik tam, kad jis siektų išlikti komforto zonoje.

Tomas Janeliūnas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius

2020 02 04 05:51
Spausdinti