Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 18 d.
REDAKTORIAUS ŽODIS
Politinė gastronomija
Ovidijus Lukošius

Svarbiausiam pastarųjų ketverių metų politiniam įvykiui – Seimo rinkimų kampanijai – pasukus į finišo tiesiąją, žurnalo IQ redakcija atidžiau pažvelgė į politinių partijų avangardą, spalio 11-ąją kovosiantį dėl piliečių balsų.

Įvairiais pjūviais nagrinėdami bent kokių nors šansų patekti į Seimą turinčių devynių partijų pirmuosius politikų dešimtukus, atskleidėme stipriąsias ir silpnąsias rinkimų dalyvių puses.

IQ indeksui sudaryti buvo naudojami įvairūs duomenys ir ekspertų apklausų rezultatai, tačiau didžioji dalis rinkėjų savo sprendimą priims vadovaudamiesi toli nuo sausų skaičių esančiomis simpatijomis, emocijomis, artimųjų įtaka, kai kas prie balsadėžių apsispręs impulsyviai. Tai ir yra demokratijos prakeiksmas ir tikrasis grožis – valdžią renka žmonės, kurių jausmai dažnai nustelbia protus.

Tačiau naivu manyti, kad rinkimų rezultatus lemia tik rinkėjai net ir demokratinėse šalyse. Piliečiai tarsi vidutinės kokybės maistą siūlančiame pagrindinės miesto gatvės restorane renkasi iš meniu, kurį sudaro užeigos vadovas ir vyriausiasis virėjas, o valstybės gyvenime – politinis elitas. Rinkimų kampanijai pasiekus lemiamą fazę, Lietuvos politinės virtuvės šefai piliečiams pateikė platų dienos pietų meniu, bet toli gražu ne à la carte.

Ko pritrūko, kad spalio 11 d. rinkėjams paruošti patiekalai ir numalšintų alkį, ir suteiktų malonumo ne tik kūnui, bet ir sielai? Ar blogiausiu atveju pietūs nesibaigtų tualete apsikabinus unitazą?

Pradėkime nuo užkandžio, kurį rinkėjams patiekė Darbo partija ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Jei jie tikisi sūrio su pelėsiais, tai gaus nebent supelijusio sūrio, nes gurmaniškas užkandis bus suvalgytas Briuselyje. Viktorui Uspaskichui ir Valdemarui Tomaševskiui skirti kelialapiai į Europos Parlamentą yra svarbiausias šių partijų veiklos tikslas, o vietos virtuvei tiks tokie vedliai kaip kas jis toks Vigilijus Jukna ir ryškiausias Homo sovieticus atstovas Zbignevas Jedinskis.

Žinoma, rinkėjų valia balsuoti už vieną ar kitą, tačiau kodėl šio nuodingo užkandžio neatstumia kitos partijos ir nenubrėžia raudonųjų linijų V. Tomaševskio režimui, kuris mažąsias baltarusijas sukūrė Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose? Ir nepulkime pirštais badyti tik koalicijos partneriais juos pasirinkusių Ramūno Karbauskio valstiečių. Interesų pelkėse savivaldoje su jais murkdosi ir Remigijaus Šimašiaus judėjimas su konservatoriais Vilniuje, ir liberalai Trakuose.

Tai ir yra demokratijos prakeiksmas ir tikrasis grožis – valdžią renka žmonės, kurių jausmai dažnai nustelbia protus.

Kaip pagrindinį patiekalą šie Seimo rinkimai siūlo Ingridos Šimonytės vedamą Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašą su Sauliumi Skverneliu priešakyje. Stiprūs, savo elektorato pasitikėjimą turintys lyderiai, tačiau ir čia ne viskas dera – kepsniai sau, padažas sau. Tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis renkasi būti šių partijų rekrūtais ar samdiniais. Atrodo, tarsi jų gėdytųsi, vengtų tikros lyderystės ir dar labiau didintų piliečių nepasitikėjimą politinėmis partijomis.

Tai ypač kenkia LVŽS, kuri nusilpus socialdemokratams praranda šansą tapti normalia kairiąja jėga, o ne dabartinio šeimininko ir lyderio su minuso ženklu R. Karbauskio marionečių teatru. Skirtumas, palyginti su V. Tomaševskiu, tik toks, kad pastarasis partijos vadovo posto neužleidžia ilgiau nei Vladimiras Putinas Rusijoje, bet, skaičiuojant kadencijomis, R. Karbauskiui jau seniai buvo padoru pasitraukti.

Desertu šiuose rinkimuose bus suskilusių socialdemokratų dvikova: vienoje pusėje – gana stipri komanda su silpnoku lyderiu Gintautu Palucku, o kitoje – politikos mohikanas Linas Linkevičius su reputacijos balastu sau prie kojų. Vaizdas – intriguojantis, bet skonis prėskas. Šie rinkimai taps dar viena vinimi į lietuviškos socialdemokratijos, kuri galėtų būti ir užtvanka populizmui, ir žmogaus teisių gynėja, karstą.

Galiausiai liberalai (jų sąjūdžio ir Laisvės partijos) – juos šioje Seimo rinkimų puotoje palyginkime su vynu. Jei ambicijos nebūtų išskyrusios liberalų ar trukdžiusios bent šiems rinkimams susivienyti, galėtume pasimėgauti taure gero brandinto raudonojo vyno. Tačiau vietoj to mums patiektas beskonis božolė ir rūgtelėjęs gėralas su nuosėdomis nuo statinės dugno. Ir dar gavome Viktorą Pranckietį Liberalų sąjūdžio sąrašo viršuje. Restoranų lankytojai juokauja, kad negalima barti padavėjų ir iš jų tyčiotis, nes vakarienės pabaigoje prispjaus į kavą. Liberalai savo rinkėjams, atrodo, taip ir padarė.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2020 08 27 05:30
Spausdinti