Meniu
Prenumerata

trečiadienis, birželio 3 d.
Pavasario džiaugsmai su rudens nerimu
Ramūnas Terleckas
Ramūnas Terleckas (M. Vorobjovaitės nuotr.)

Politinis chaosas Lietuvoje tvyro ilgiau nei gerą pusmetį ir galo jam nematyti, todėl neįmanomos jokios šio lauko prognozės.

Niekas nežino, koks triušis gali valdantiesiems sujaukti smegenis: gal vėl norės atimti apsaugą iš Seimo pirmininko ar taršos mokestį nustatyti pagal išmetimo vamzdžio skersmens dydį.

Liūdnokai atrodė, kai likus kelioms savaitėms iki Naujųjų metų verslas ir gyventojai nežinojo, kokius mokesčius netrukus turės mokėti.

Dar kartą patvirtinta aksioma, kad politikai žada viena, o daro kita, ir jokie susitarimai su visuomene neveikia, ypač metais prieš rinkimus.

Pamatei, kad reitingai krinta – žadėk didesnius vaiko pinigus, nuleisk patekimo į Seimą kartelę ir tikėkis, jog daliai rinkėjų tai patiks.

Kad ir ką sakytų finansų ministras, 2020-ųjų biudžetas nei ambicijomis, nei proveržiu nė iš tolo nedvelkia. Lieka sukryžiuoti pirštus, kad šiemet ekonomikos lėtėjimas nevirstų krize, kurios su nerimu laukiama.

Ne dėl politikų norų auga žolė, bet mokestinė aplinka iš dalies lemia, kaip jaučiasi verslas, kuris kuria darbo vietas ir suneša didžiąją dalį biudžeto. Kaip atrodome investuotojų akyse, kai kelis kartus per dieną įvedame ir vėl atšaukiame bankų ir stambios prekybos mokesčius, o taršių automobilių mokestį pavertėme patyčių objektu. Gal dėl nežinios ir neapibrėžtumo nemažai bendrovių dividendus suskubo išsimokėti dar pernai.

Visą šį chaosą lydėjo rūstus žalių valstiečių choras: „Turtingi privalo daugiau ir teisingiau dalytis su vargstančiaisiais“, o už nugaros kažkas ramiai asfaltą sau link trobos tiesė, kiti brangino elektrą ir įvairius vasiukų projektus (kaip antai išmaniųjų elektros skaitiklių už 240 mln. eurų) braižė.

Visuomenė į naujus ir didesnius mokesčius žiūrėtų daug pozityviau, jei žinotų, kur jie bus panaudojami, jei būtų bandymų surasti sutarimą dėl tolimesnės valstybės raidos. Bet kai premjeras Saulius Skvernelis lyg iš vadovėlio pažėrė demagogijos perlų, kad mokesčiai nekeičiami (ir verslą vienijančios organizacijos neturėtų priekaištauti dėl sulaužytų pažadų), o keičiamas tik tarifų dydis, dialogui vietos neliko. Visos valdžios mano esančios protingesnės už minią, todėl dažnai sprendimus priima pamiršdamos demokratijos principus, o dėl savo kvailumo kaltina opoziciją ir mistinius šešėlinius veikėjus.

Visgi sunku prisiminti metą, kad valdžios ir visuomenės takoskyra būtų buvusi tokia didelė. Dabartinė valdančioji dauguma nuo pirmųjų dienų pradėjo švaistytis draudimais ir gyventi pagal principą „aš – vadovas, tu – kvailys“. Iš pradžių jai visai neblogai sekėsi. Seimo komisijų gausa, kova su alkoholio vartojimu, kova dėl pigesnių vaistų, kova su pernelyg artima politikų ir verslo draugyste kėlė daug emocijų ir miglos, bet jai išsisklaidžius teigiamų rezultatų sunku įžiūrėti. Daugiausia biudžeto lėšų suvalgančios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos taip ir nebuvo reformuotos, todėl biudžeto projektas ilgai girgždėjo Seime.

Nepasitikėdami socialiniu modeliu piliečiai investuoja į nekilnojamąjį turtą ir tikisi iš būsto nuomos gauti didesnę grąžą nei iš vertybinių popierių. Nekilnojamasis turtas taip pat atrodo saugesnė užuovėja senatvėje nei pensijų fondai. Tik vidinis balsas ir vėl kviečia melstis, kad krizė neužkluptų, nes nuomos kainos žemyn nudardėtų, kad į valdžią neateitų nauji svieto lygintojai ir jiems nekiltų noras antrąjį būstą nacionalizuoti ar drakoniškais mokesčiais aplipdyti.

Praėjusių metų pabaiga pažymėta visuomeninių protestų akcijų banga. Pamatę biudžeto skaičius ir vėl pasijutę apgauti, balsą kėlė mokytojai, universitetų bendruomenės, vežėjai, žemdirbiai.

Daug kalbėta apie rinkimų paankstinimą, kad naujoji dauguma turėtų laiko pasirengti naujam ciklui, bet toliau kalbų nežengta.

Pernai į politinę sceną veržliai įžengė Gitanas Nausėda, bet iki šiol pasigendama ryžtingesnio jo veikimo vidaus gyvenime. Prezidentas turi piliečių pasitikėjimą, o tai stiprus ginklas, tik nederėtų pamiršti, kad nenaudojamas šautuvas greitai rūdija.

Gyvename laikotarpiu, kai valdžia tapo visuomenės pajuokos objektu. Tai tikrai nėra į naudą valstybei. Ramūno Karbauskio bei S. Skvernelio tandemas ir jų marga palyda turėtų už tai prisiimti atsakomybę, o rinkėjai – prisiminti, kad tikėjimas naujais gelbėtojais į pažadėtąją žemę neveda.

Bet kai naujieji senieji mesijai neišlipa iš televizijų ekranų ir kompiuterių monitorių, o Darbo partijos reitingai nuosekliai kyla į viršų, prisimenu, kad žmogaus kvailumas yra neišmatuojamas. Lieka retoriškai atsidusti, kokį vaidmenį tokiame spektaklyje renkasi žiniasklaida, suteikianti eterį įvairiausio plauko populistams ir aferistams – nejaugi norime dar ketverių metų mėšle?

Ramūnas Terleckas yra IQ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas

2020 01 03 01:30
Spausdinti