Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 26 d.


LSDP PIRMININKO RINKIMAI
Paskutinis socialdemokratų pasispardymas
Ovidijus Lukošius

Po dviejų arba trijų savaičių, jei prireiks antrojo turo, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) turės naują pirmininką ir viltį, kad pagaliau jai pavyks išeiti iš krizių ruožo ir vėl tapti pirmąja ar bent antrąja politine jėga Lietuvoje. 

Norai dideli, vilčių jiems išsipildyti – mažai.

Pirmiausia todėl, kad sunku sugrįžti ten, kur niekada nebuvai. Kalbos apie auksinius socialdemokratijos Lietuvoje laikus skamba nostalgiškai, bet, kaip ir daugelis praeities įvykių, nutolusios nuo realybės.

Kaip neseniai rašė žurnalas IQ, praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje kairiuosius į pergales vedė Algirdas Mykolas Brazauskas. 1992 m. Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) iškovojo 73 Seimo mandatus ir jai net nereikėjo koalicijos partnerių. Tai iš tiesų buvo auksinė kairiųjų pergalė, bet nieko bendro su socialdemokratais ji neturėjo.

2000-aisiais LSDP ir LDDP rinkimuose dalyvavo bendru sąrašu, ir socialdemokratams tuomet teko vagono, o ne garvežio vaidmuo. 2004-aisiais, jau susivienijus LDDP ir LSDP, rinkimuose kairieji dalyvavo kartu su tuomet populiariais Artūro Paulausko socialliberalais. Dabartiniams jau senstelėjusiems socialdemokratų lyderiams tuo metu teko trupiniai to, kas likdavo nuo A. M. Brazausko ir jo bendražygių, buvusių komunistų, stalo.  

Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Algirdui Sysui, Juozui Olekui antraplanis vaidmuo teko net 2008-ųjų Seimo rinkimuose, kai kairieji pirmą kartą juose dalyvavo su LSDP vėliava, tačiau sąrašą vedė buvusios LDDP atstovai Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir perbėgėlė iš socialliberalų Vilija Blinkevičiūtė. Tada jie patyrė fiasko – daugiamandatėje apygardoje surinko mažiau nei 12 proc. balsų ir liko ketvirti.

„Tikrieji socialdemokratai“ vieni valdžią iškovojo tik 2012 m., kai ministru pirmininku tapo Algirdas Butkevičius, bet ir tuomet daugiamandatėje jie nesmarkiai nusileido Darbo partijai, surinkę 18 proc. balsų. Tad kalbos apie auksinius socialdemokratijos Lietuvoje laikus, švelniai tariant, gerokai perdėtos.

Tai veda prie antros socialdemokratų problemos. Išskyrus tolimus 1992-uosius, jiems valdžia teko dalytis su populistiniais dariniais – socialliberalais, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumu“, kol galiausiai patys po 2016-ųjų rinkimų tapo mažaisiais Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos broliais. Žaisdami nusivylusios visuomenės dalies jausmais, socialdemokratai susitapatino su visokiausio plauko „gelbėtojais“. Bet bręstanti visuomenė „gelbėtojais“ tiki vis mažiau, o tie, kas jais dar tiki, jų nori vis naujų. Taip rinkimai po rinkimų populizmo rūdys ir suėdė socialdemokratus.

Taip rinkimai po rinkimų populizmo rūdys ir suėdė socialdemokratus.

Trečia problema – socialdemokratai bent jau savo kalbomis mėgina atstovauti visuomenės grupei, kurios nebėra. Iš tiesų labiausiai engiamų darbininkų klasė egzistavo Sovietų Sąjungoje ir jos propagandiniuose vadovėliuose apie Vakarus. Daugiausia darbuotojų skundų redakcijas pasiekia ne iš privačių bendrovių, bet Lietuvos pašto ir kitų valstybės valdomų įmonių, švietimo ir sveikatos sektorių – sričių, kurių socialdemokratai nesugebėjo sutvarkyti savo valdymo metais, bet kurias toliau nusiteikę ginti nuo privačios iniciatyvos ir konkurencijos.

Lygias starto galimybes užtikrinanti švietimo reforma, efektyvi sveikatos apsaugos sistema, pagaliau seksualinių mažumų ir moterų teisės, Stambulo konvencija yra temos, kuriomis socialdemokratai turėtų rėkti, o ne jas nuleisti negirdomis, kaip dažniausiai būna dabar.

Karantino išvargintoje visuomenėje kylant radikaliam ir homofobiškam dešiniajam gaivalui, socialdemokratai turi puikiausią progą ginti atvirą, tolerantišką, visų Lietuvą, tačiau ir čia renkasi sėdėti ant atsarginių suolelio. 

Ir ketvirta, bet ne pati mažiausia, socialdemokratų problema yra kone amžina lyderių krizė, kurią puikiausiai iliustruoja visi keturi kandidatai į partijos pirmininko postą.

65-erių J. Olekas – gęstanti, tikrai ne ryškiausia politinė žvaigždė. Jam per kitus Seimo rinkimus jau bus 69 metai. Amžius – ne kliūtis, tačiau J. Olekas sveiku karingumu ir energija nepasižymi nei dabar, nei šiomis savybėmis pasižymėjo prieš dešimtmetį.

Trečią kadenciją Europos Parlamente patogiai įsitaisiusi V. Blinkevičiūtė prisimena savo šlovingas dienas ir aukštus reitingus socialinės apsaugos ir darbo ministrės poste, tačiau nesuvokia, kad jos Lietuvoje jau beveik niekas neprisimena.

Trečiasis kandidatas politologas Liutauras Gudžinskas, nieko nuostabaus, mato partijos organizacines problemas ir net kalba apie tokias socialinės apsaugos priemones, kaip universalios pajamos. Tai gali pasirodyti įdomu žurnalistams ir kitiems politologams, tačiau vargu įtikins daugelį partijos kolegų, o juo labiau rinkėjų.

Į partijos pirmininko postą taikosi ir populiarus bei gana sėkmingai dirbantis Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas. Geras ūkvedys, sentimentalus žmogus, silpnokas mąstytojas. „Socialdemokratai prarado žmonių pasitikėjimą, nes perkėlėme savo širdį į dešinę“, – rašo jis savo rinkimų programoje, kurią užbaigia žodžiais „dar bus papildyta“.

Ironiški žodžiai. Socialdemokratai laiko ką nors papildyti nebeturi, o gal jo neturėjo net vakar.

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius

2021 04 14 08:00
Spausdinti