Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugsėjo 25 d.


REDAKTORIAUS ŽODIS
Pasitikėjimo deficitas
Ovidijus Lukošius

IQ žurnalas jau antrą kartą sudaro posovietinių šalių indeksą, kuriame vertinama po Sovietų Sąjungos griūties atsikūrusių ir susikūrusių penkiolikos valstybių raida. Proga šiai analizei buvo pasirinkta šį istorinį lūžį lėmusio įvykio – 1991 m. žlugusio pučo Maskvoje – sukaktis. 2011-aisiais – dvidešimtosios, šiemet – trisdešimtosios metinės.

Kartu galime pažvelgti į gerokai siauresnes geografines koordinates – Lietuvą, taip pat trumpesnį periodą – pastarąjį dešimtmetį. Kuo gyveno Lietuva praėjus 20 metų po SSRS griūties ir kuo – dabar? Ką davė šis dešimtmetis? Ar nebuvo jis prarastas?

Pradėkime nuo stiprybių, kurias geriausiai išryškina kritinės situacijos. 2011-aisiais Lietuva tiesėsi po itin skaudaus ekonomikos nuosmukio, kurį sukėlė pasaulinė finansų krizė ir vietos ūkio perkaitimas bei nekilnojamojo turto burbulo sprogimas. Dabar vėl gyvename krizės sąlygomis, tačiau, priešingai nei prieš dešimtmetį, esame tarp ekonomiškai mažiausiai nukentėjusių valstybių Europoje.

Tačiau šis sunkmetis pirmiausia yra žmonių sveikatos krizė ir šioje srityje rezultatai ne tokie džiuginantys – pagal sergamumo ir mirčių rodiklius esame tarp autsaiderių. Kad ir kaip tolsta sovietmetis, abejingumo savo ir kitų sveikatai bei gyvybei, asmeninės atsakomybės ir empatijos stokos aidas atsirita būtent iš anos epochos.

Kaip ir valdžios bei piliečių santykiai. Nusitaikę į vieną priešą – šiuo atveju koronaviruso pandemiją – ir buvę, ir šių dienų valdantieji į kovą nėrė beatodairiškai, nevertindami nuostolių verslui, švietimui, padarinių psichologinei visuomenės būsenai. Perteklinius draudimus, chaotiškus sprendimus lėmė ne tik kompetencijos ar žinių trūkumas (nieko nuostabaus, su tokio masto pandemija susidurta pirmą kartą), bet politikų nepasitikėjimas piliečiais. Todėl nereikia stebėtis, kad didelė dalis visuomenės atsako tuo pačiu ir išryškina turbūt sunkiausiai išraunamą sovietinį palikimą – plačiai išvešėjusį nepasitikėjimą.

Kad ir kaip tolsta sovietmetis, abejingumo savo ir kitų sveikatai bei gyvybei, asmeninės atsakomybės ir empatijos stokos aidas atsirita būtent iš anos epochos.

Vertybių ir racionalumo konfliktas Lietuvai buvo būdingas ir prieš dešimtmetį, ir dabar. Istorijos virsmą ir revoliuciją (laimė, dainuojančią) pergyvenusiai visuomenei romantizmas ir kovingumas, natūralu, nėra svetimi jausmai. Galbūt todėl esame vieni aršiausių „Nord Stream“ dujotiekio priešininkų, vieni nuožmiausių Rusijos ir Kinijos kritikų, o už gruzinų, ukrainiečių ir baltarusių laisvę kartais kovojame entuziastingiau nei jie patys.

Tačiau, susidūrę su pabėgėlių krize, kad ir suorganizuota priešiško kaimyno diktatoriaus, prie savo namų slenksčio, tampame tokie pat kietaširdžiai kaip ir tie autoritariniai režimai, kuriuos taip uoliai kritikuojame. „Nešdinkis iš čia“, – į miško tamsą stumia paauglį ar moterį su vaiku Lietuvos pasienietis, o jau kitą rytą vidaus reikalų ministrė kietai suspaustomis lūpomis žiniasklaidai raportuoja apie dar vieną atstumtą „nelegalų“ grupę.

Šis dešimtmetis taip ir neapsuko „kovų“ vektoriaus – jis vis dar nukreiptas prieš kažką, bet ne už idėją, valstybę, save. Vis kovojama prieš kaimų mokyklų ir miestelių ligoninių uždarymą, o ne už kokybiškesnį švietimą ir geresnę sveikatos apsaugą. Prieš pasirinkimo laisvę, bet ne už sveikesnį gyvenimo būdą. Prieš visus ir viską kaip tie veikėjai ir populistai politikai, rugpjūtį kurstę riaušes prie Seimo ir sulaukę nebylios prezidentūros paramos.

Neapykanta kitiems ir kitokiems kartais pasireiškia itin ciniškais pavidalais. Juos iliustruoja ne tik vėl pakilusi homofobijos banga, bet ir kasdienės situacijos, kai prieštaraujama, kad vienoje klasėje mokytųsi neįgalus vaikas, ar protestuojama ne tik prieš kaimynystėje įsikuriančias pabėgėlių šeimas, bet ir prieš vaikų ar psichinę negalią turinčių žmonių globos namus.

Už ES paramą pirktomis dažų jūromis ir betono kalnais Lietuva stropiai maskavo sovietmečio ir pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio skurdo liudijimus, tačiau ir čia pamirštas rūpinimasis žmogumi. Kvadratiniais kilometrais trinkelių, fontanais ir apžvalgos bokštais tūkstančiui gyventojų tikriausiai aplenkėme visas ES senbuves, tačiau keliams, dėl kurių prastos būklės žūsta žmonės, pinigus krapštome itin sunkiai. „Via Baltica“ ar Utenos plentas turbūt yra išraiškingiausi pavyzdžiai.

Komunistinis režimas pirmiausia siekė paminti žmonių savarankiškumą ir orumą, iki nulio nukainoti jų vertę. Laisvose ir atvirose visuomenėse, priešingai, tai yra didžiausia vertybė. Milžinišką pažangą per tris dešimtmečius padariusi Lietuva jau tapo pertekliaus visuomene. Bet vis dar su pagarbos ir pasitikėjimo deficitu.

BEREKLAMOS:

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2021 09 13 06:45
Spausdinti