Meniu
Prenumerata

trečiadienis, lapkričio 25 d.
KOMENTARAS
Pandeminė laisvė
Rimas Čuplinskas
Rimas Čuplinskas.

Be konkrečių padarinių žmonių sveikatai, gyvybei ir šalių ekonomikai, COVID-19 pandemija išprovokavo globalias diskusijas apie žmogaus orumą, asmens laisves ir valstybės pareigą jas ginti, taip pat, reikalui esant, riboti. Autokratinės valdžios istoriškai nepraleidžia progos naudotis krizėmis tam, kad dar labiau praplėstų savo galias, tačiau Lietuva, kaip ir dauguma Europos šalių, yra liberali demokratija.

Pandemijos pradžia parodė, kad ES nebuvo pasiruošusi perimti lyderystės kovai su ja. Sprendimai buvo priimami nacionaliniu lygmeniu, ir tai po kelių savaičių privedė prie faktinės Šengeno erdvės griūties. Nors kovos su pandemija priemonės buvo gana panašios, Europos šalys gerokai skyrėsi spartumu ir ryžtu jas įgyvendinti.

Nyderlandų mokslininkai tyrė skirtingų Europos valstybių reakcijas į pandemiją, įvertino įvykių chronologiją ir užsikrėtusiųjų skaičių. Pagal dvi pagrindines priemones – mokyklų uždarymą ir karantino paskelbimą – Lietuva reagavo labai anksti. Ekstremalioji padėtis paskelbta vasario 26 d., nors pirmas COVID-19 atvejis nustatytas vasario 28 d. Mokyklos uždarytos kovo 13 d., nors tuo metu buvo tik 3 nustatyti užsikrėtimo atvejai. Prancūzijoje mokyklos uždarytos nustačius 3661, Ispanijoje – 4231, Vokietijoje – 4838, o Jungtinėje Karalystėje – 5683 atvejus. Nacionalinis karantinas Lietuvoje paskelbtas kovo 16 d., nors patvirtintų atvejų buvo tik 16.

Bandant paaiškinti skirtumus tarp Europos šalių, šioje studijoje remiamasi įvairiais veiksniais – nuo valdymo struktūros efektyvumo, sveikatos sistemos pajėgumo, šalies demokratiškumo ir piliečių laisvės indeksų iki pasitikėjimo valdžia bei tarpusavio pasitikėjimo. Intuityviai pirštųsi mintis, kad pagal šiuos rodiklius pirmaujančios šalys geriau ir susidorotų su pandemija. Pasirodo, ne.

2020 10 07 06:10
Spausdinti