Meniu
Prenumerata

šeštadienis, birželio 19 d.


KOMENTARAS
Pandemijos nuvarginta ekonomika ir pelno mokesčio modeliai
Guoda Azguridienė
G. Azguridienė

Finansų ministerijos mokesčių lengvatų grupėje sprendimo laukia pelno mokesčio alternatyvos. Kodėl mums reikalingas estiškasis modelis?

Pastaruoju metu apie ekonomiką daugiausia kalbama paramos praradusiems darbo vietas ir nukentėjusioms ūkio sritims kontekste. Dirbti negalinčios įmonės prašo pagalbos, bet paraiškų nepateikiama tiek, kiek yra skirta subsidijoms pinigų. Suprantama – juk valstybei nebūdinga remti verslus ir to ji gerai daryti nemoka. Parama vėluoja, ji netiksli, įmonėms kainuoja daug darbo ir laiko ją paimti. Be to parama turės baigtis panaikinus karantino apribojimus.

Tuo tarpu daug ekonomikos dalyvių (be arba nepaisant paramos) liks smarkiai nukraujavę – praradę įmonių, klientų bei darbuotojų, kvalifikacijos, sveikatos ir motyvacijos. Net jeigu paklausa staigiai atsigaus (ką daugelis prognozuoja), pasiūla gali būti tiesiog nepajėgi greitai atsikelti. Juolab, kad pasibaigus pandemijai reikės atiduoti susikaupusias mokesčių skolas ir pasitikti naujus iššūkius – aukštesnius žalumo standartus ir konkurenciją tarp šalių naujai susidėliojusioje pasaulio ekonomikos mozaikoje.

Ekonomikos gyvasčiai reikia išteklių. Jau nebesiejama tiek vilčių su valstybiniais finansavimo instrumentais, kaip buvo pradžioje, kai kalbėta apie ES milijardus, įliejamus į ekonomiką. Gal ir gerai, kad tada kalbėta, nes žmones tai ramino. Tačiau realybė yra ta, kad išteklių reikia visiems ekonomikos dalyviams, ne tik tiems, kurie gali prieiti prie sofistikuotų finansinių instrumentų, valstybės pagalbos ir komercinių bankų paskolų. Išteklių įmonėms reikia kiekvienai savo metu, tam tikroms (ir ne kitoms) reikmėms bei apimtimis. Taip, kaip ir vyksta normalaus ekonominio proceso metu. Kaip nesutrikdydama šio proceso gali padėti valstybė?

Ji gali atidėti mokesčių paėmimo laiką. Konkrečiai – pelno mokesčio. Kalbu ne apie tuos mokesčių atidėjimus, kurie buvo sutarti su Valstybine mokesčių inspekcija (VMI) ir Sodra dėl pandemijos – jie bus sumokėti pagal sutartus grafikus. Vienas iš svarstomų pelno mokesčio variantų – estiškasis modelis – apmokestina ne per metus uždirbtą įmonės pelną, bet tik iš įmonės išimamą pelno dalį. Tai yra, įmonė, uždirbusi pelno, juo gali disponuoti plėsdama veiklą, mokėdama skolas, premijas darbuotojams, kofinansuodama investicijas, kurdama naujas darbo vietas ir t.t. Pelno mokestis sumokamas tik už tą sumą, kurią iš įmonės paima savininkai.

Toks pelno mokesčio pakeitimas būtų injekcija visiems gyviems bei išgyvent pasiryžusiems ūkio subjektams tiek išteklių, tiek palaikančios žinios prasme. Jis padidintų galimybes gauti lėšų greitai ir pigiai – jų neatiduodant vertės kūrimo ciklo viduryje. Pelno neturinčius jis motyvuotų labiau jo siekti, įmonių finansininkus atpalaiduotų nuo nuolatinio poreikio mažinti apmokestinamąjį pelną atitinkamais įsigijimais, o apskaitininkus bei mokesčių administratorius – nuo neproporcingai didelės administravimo naštos.

Kuo estiškasis pelno mokesčio modelis taip esmingai skiriasi nuo dabar Lietuvoje egzistuojančių pelno mokesčio su lengvatomis? Pirma tuo, kad jis nėra lengvata. Tai kitoks pelno skaičiavimas ir kito objekto apmokestinimas. Kadangi jis nėra lengvata, būtų taikomas visiems verslams, net ir tiems, kurie niekaip specialiai nesiekia lengvatomis pasinaudoti.

Dabar egzistuoja pelno mokesčio lengvatos įmonėms, turinčioms iki 10 darbuotojų ir 300 000 eurų metinės apyvartos, žemės ūkio kooperatyvams, investicijoms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP), stambiems investuotojams laisvosiose ekonominėse zonose. Kaip matome, lengvatos nukreiptos siaurai grupei įmonių arba siaurai grupei išlaidų. Investicijoms į mokslą skirta lengvata gali būti pritaikyta tik įsigyjant naują turtą, ją turi patvirtinti agentūra, o norinčiai pretenduoti įmonei tenka užsakyti iš mokesčių konsultantų dešimtis tūkstančių kainuojantį pagrindimą.

Įdomu, kad viešumoje pirmoji lengvata vadinama „smulkiam verslui“, kai ji realiai skirta mikroįmonėms. Lengvata kinui vadinama lengvata paslaugoms. O trigubas MTEP išlaidų minusavimas iš pelno, kuriuo pasinaudoja vos keli šimtai įmonių, vadinamas dosnia lengvata investicijoms į mokslą. (Tik kažkodėl pagal investicijas į mokslą tarp ES šalių velkamės gale).

Nei viena šių lengvatų neleidžia įmonėms naudoti lėšų, kad pasiektų tuo metu svarbiausią savo tikslą. Bet svarbiausia, kad jos skirtos tik labai mažoms ir specifinėms įmonių grupėms. O postūmio šiandien reikia visoms.

Estiškasis modelis turi du kritikos vertus trūkumus. Pirmas – jį reikia įdiegti. Ta prasme, reikia imtis atsakomybės ir įgyvendinti. Tai yra gerokai sunkiau nei pakelti ar sumažinti vieną kitą tarifą. Antras – kad jo įdiegimo pradžioje greičiausiai sumažės biudžeto įplaukos iš pelno mokesčio. Tačiau, kaip rodo Estijos pavyzdys, po kelerių metų jos atsistato, nes įmonių akcininkai vis tiek turi gauti grąžą – tam jie ir investuoja – todėl išsiima dividendus, o paskirstomas pelnas ir yra apmokestinamas. Kadangi valstybė dabar gali pasiskolinti labai pigiai, o pelno mokesčio surinkimas ir taip neprognozuojamas dėl pandeminių pokyčių, kaip tik dabar yra palanki galimybė pereiti prie tokio modelio. Padengiant biudžeto trūkumą iš skolintų lėšų ir užsitikrinant didesnes biudžeto įplaukas artimoje ateityje iš greičiau atsigavusios ir konkurencingesnės ekonomikos. Svarbu turėti omenyje, kad Lietuvoje iš pelno mokesčio surenkama biudžeto dalis yra santykinai nedidelė, todėl biudžeto pajamų prasme daug naudingiau turėti daugiau visus kitus mokesčius mokančių ekonomikos dalyvių, nei surinkti daugiau pelno mokesčio iš mažesnio skaičiaus dalyvių. (Jau nekalbant apie kitas naudas, kurias neša nauji investuotojai).

Kodėl teigiu, kad esamai vyriausybei pagal jos paskelbtas vertybes ir prioritetus bei laikmetį būtent estiškasis modelis labiausiai tinka? Visų pirma dėl to, kad jo galimybėmis pasinaudoti galėtų visi verslai – ir dideli, ir maži, ir didmiestyje, ir provincijoje, ir paslaugų, ir pramonės įmonės, ir t.t. Tai būtų didelis žingsnis iš tos atskirties, kurią kuria šiandieninė investicijų gerinimo politika, susifokusavusi į atskiras įmones ar sektorius, kitus palikdama už ribų.

Antra, dėl to, kad tai būtų sisteminis žingsnis mažinant mokesčių vengimą. Dabartinė pelno mokesčio tvarka, kuri numato išlaidomis pripažįstamas ir nepripažįstamas sąnaudas, verčia įmones neoptimaliai leisti savo lėšas, siekiant sutaupyti mokesčių sąskaita ir balansuoti ant mokesčių planavimo ir vengimo ribos. Iki šiol sisteminių žingsnių mokesčių vengimo prevencijos srityje yra labai mažai, kliaujamasi tik geresne kontrole.

Trečia, tai būtų didelis administracinės naštos palengvinimas tiek įmonėms, tiek mokesčių administratoriui – ne tik VMI, bet ir Finansų ministerijai bei Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrai (MITA). Neefektyviam administravimui skiriami ištekliai – didžiausias resursų švaistymas šalies mastu. Pandemijos sunkmečiu žmonės dar labiau pajuto tokių išteklių, kaip laikas ir žmogiškoji energija, vertę. Visiems skausminga juos skirti tokiems neproduktyviems darbams, kaip esamo pelno mokesčio apskaita, tikrinimai ir ginčai.

Ketvirta, tai sudarytų prielaidas visiems rinkos subjektams investuoti į didesnę pridėtinę vertę. Vyriausybė tai pateikia kaip esminį ekonominės politikos tikslą. Verslas juo tiesiogiai suinteresuotas – juk jam tai reiškia ir didesnes pajamas, ir didesnį tikrumą dėl ateities.

Skirtingi pelno mokesčio modeliai skirtingai veikia ekonomikos dalyvius, ir parinkus tinkamą, galima pastūmėti pandemijos nuvargintą ekonomiką link plėtros ir efektyvumo.

Guoda Azguridienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė

2021 04 01 13:29
Spausdinti