Meniu
Prenumerata

pirmadienis, lapkričio 30 d.
KOMENTARAS
Paminklų griovimo metai
Kęstutis Girnius
Redas Vilimas
Kęstutis Girnius

Po George'o Floydo nužudymo įsibėgėjo paminklų griovimo banga. Pagrindinis taikinys – baltieji vyrai, pritarę ar dalyvavę juodaodžių, Amerikos indėnų, indų ir kitų trečiojo pasaulio nebaltaodžių gyventojų persekiojime ar diskriminavime. Azartas griauti iš JAV greit persimetė į kitas pasaulio šalis. Ten, kur nebūta tinkamų paminklų, demonstrantai reiškė savo pritarimą bendraminčių veiksmams kitur.

Kai kurie paminklai buvo pašalinti, pritariant vietos valdžiai. Kitur juos dienos metu aistringai griovė įsiaudrinusi minia, dar kitur vandalai juos subjaurojo naktį. Dabartiniai veiksmai primena ikonoklazmo bangą, kai XVI a. Reformacijos šalininkai, dažniausiai kalvinistai, nusiaubė bažnyčias ir vienuolynus, sunaikino altorius, vitražus, šventųjų skulptūras ir paveikslus, kurie, jų nuomone, pažeidė Šventraščio draudimą garbinti stabus ar gaminti Dievo atvaizdus. Buvo sunaikinta daug viduramžių meno šedevrų. Daugelis šiuo metu naikinamų paminklų estetiškai beverčiai. 

Į griovėjų taikiklį patenka tikri ar menami rasistai – vieni plačiai žinomi, kiti turintys tik vietinės reikšmės. Jungtinės Karalystės Bristolio mieste protestuotojai į uosto vandenis nuvertė XVII a. vergų pirklio Edwardo Colstono paminklą. Skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Badeno-Powellio statula buvo pašalinta policijos patarimu, nuogąstaujant, kad ji bus griaunama. Antverpeno miesto taryba pašalino karaliaus Leopoldo Antrojo statulą, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai protestuotojai jį nudažė dažais. Jo statulos pašalintos ir kai kuriuose kituose Belgijos miestuose. 

Taikinyje – ir Kristoforo Kolumbo paminklas. JAV čiabuviams jis ne „Amerikos atradėjas,“ bet pirmasis iš Ispanijos konkistadorų, indėnų genocido pradininkas. Su tuo vargu ar sutiktų italų kilmės JAV piliečiai, kurie ji laiko vienu garbingiausių tautos atstovų. 

Vis dėlto pagrindinis paminklų griovėjų taikinys yra JAV pilietinio karo Konfederacijos (pietų dalies) generolų ar politikų paminklai. Nors jie gal buvo drąsūs ir geri kariai, jie kovojo ne dėl atskirų valstijų teisės tvarkyti savo reikalus, kaip kartais aiškinama, bet dėl vergijos išlaikymo, tuo metu kai kitos šalys ir JAV šiaurės valstijos buvo jos atsisakiusios. 

Paminklai Konfederacijos generolams ir politikams buvo itin gausiai statomi pirmoje praeito amžiaus pusėje akivaizdžiais politiniais tikslais, siekiant romantizuoti ir valorizuoti Konfederaciją, jos gynėjus ir siekius, lyg jie būtų nepriekaištingi kariai, gynę nepriekaištingą tikslą.

Potencialių taikinių yra daug. Dažnai minimas Britanijos valstybininkas Winstonas Churchillis. Jis buvo nuoseklus rasistas ir britų imperijos, tad tautų pavergimo šalininkas, 1921 m. raginęs Irake vartoti dujas ir cheminius ginklus prieš „necivilizuotas gentis“. Jis kaltinimas per Antrąjį pasaulinį karą leidęs bent 1,5 milijono žmonių žūti per badą Bengalijoje, nors kai kurie istorikai priešinasi tokiam jo elgesio apibūdinimui ir vertinimui. 

Raginama Oksforde demontuoti paminklą, skirtą Ceciliui Rhodesui, kuris buvo britų šovinistas („mes esame pirmoji rasė pasaulyje“), Afrikoje plėtęs britų valdas. Yra komplikacijų. Jei būtų pašalintas jo paminklas, ar reikėtų atsisakytų jo vardu skiriamų stipendijų (Rhodes scholarships), kurios, ko gero, yra prestižiškiausios visame pasaulyje? Tas pats klausimas keliamas dėl Badeno-Powello. Jei jo paminklas pašalinimas dėl jo odiozinių nuostatų, tai nuoseklumas lyg reikalautų, kad būtų paleidžiama jo sukurta ir jo mintimis pagrįsta organizacija – skautai. Kai kuriems tai reductio ad absurdum.

Ir kitais atvejais galima žengti per toli. Lisabonoje raudonais dažais buvo aptaškytas XVII amžiaus jėzuitų misionieriaus Antonio Vieira paminklas. Nors jis vienas žinomiausių portugalų kalbos prozininkų ir uoliai bei ilgai gynė indėnus Brazilijoje, jam priekaištaujama, kad nepasmerkė afrikiečių vergovės. Ko gero, neturėtume tikėtis, jog XVII a. jėzuitas susigaudytų XXI a. politinio korektiškumo vingrybėse. Bet apie tai vėliau.

Paminklai Konfederacijos generolams ir politikams buvo itin gausiai statomi pirmoje praeito amžiaus pusėje akivaizdžiais politiniais tikslais, siekiant romantizuoti ir valorizuoti Konfederaciją, jos gynėjus ir siekius, lyg jie būtų nepriekaištingi kariai, gynę nepriekaištingą tikslą. Leistina politiniais tikslais pašalinti tai, kas politiniais tikslais buvo pastatyta. Laikas atitaisyti vergijos teisinimą ir savotišką istorijos klastojimą pašalinant ir kitaip sutvarkant tuos paminklus. Tačiau jų yra tūkstančiai, tad beveik neįmanoma, ko gero, ir nereikia, nugriauti visų. Toks apvalymas irgi būtų savotiškas istorijos iškraipymas, nutylėjimas to šimtmečio po pilietinio karo, kai rasistai vėl įgijo viršenybę ir primetė savo prievartą. Reikėtų palikti ramybėje konfederacijos karių, kaip ir sovietų karių, kapines, prisimenant, jog daugelis vienų ir kitų nebuvo ideologiniai kariai, bet kovojo, nes buvo priversti. Istorikas Thomas Laqueur siūlo kurti pliuralistinius peizažus, mėgdžiojant muziejų gebėjimą apgaubti praeitį praeities regimybe, apstatant Konfederacijos paminklus kovą su vergija ir diskriminavimu vaizduojančiais paminklais. Laqueur taip pat ragina pasikliauti Berlyno ir Vokietijos pavyzdžiu, kur pastatyta įspūdingų memorialų Holokaustui, taigi, ne tik griauti, bet ir statyti.

Panašią problemą kelia minėtasis Leopoldas II. Jis buvo vienas žiauriausių Europos karalių. Jam valdant Kongą, kurią Europos didžiųjų valstybių konferenciją pripažino esanti privati jo valda, žuvo gal pusę gyventojų – iki 10 milijonų. Penkerių metu vaikams kartais buvo nukertama ranka ir koja, jei jis neišpildė savo sakos iš gumamedžių surinkimo kvotos. Visų paminklų panaikinimas leistų lengviau pamiršti, ko nereikėtų užmiršti.

Kiekviena šalis turi nustatyti savo paminklų politiką. Yra optimistų, kaip Prancūzijos prezidentas Emmaneulis Macronas, tvirtinančių, kad jo šalis nemėgins trinti jokių savo istorijos elementų ar nuversti visuomenės veikėjų, galimai palaikiusių rasistines pažiūras ar politiką, statulų. Priešingu atveju reikėtų pradėti su Arc de Triomphe, kuriame šlovinama Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono kariuomenių agresija ir pergalės. E. Macrono norai dažnai neišsipildo. 

Manau, kad reikėtų pašalinti visus okupanto paminklus, ypač tuos, kurie pastatyti ryškiose didmiesčių vietose. Azijos ir Afrikos kraštai gali ramių ramiausiai griauti kolonistų statulas, net jei tas asmuo yra daug pasitarnavęs savo šaliai ir tautai. Reiktų taikyti šį principą ir Petro Cvirkos paminklui. Neadekvatus ministro Mindaugo Kvietkausko siūlymas prie paminklo įrengti informacinę lentą ar kitaip pateikti prieštaringą Cvirkos biografiją. Minimaliai reiktų pastatyti ne mažesnį paminklą Jonui Aisčiui ar Bernardui Brazdžionui, ar kuriam nors Cvirkos įskųstam kultūrininkui. Geriausia būti išvežti paminklą į gimtąjį kaimą, jei savivaldybė sutiktų jį priglausti, ar į Grūto parką.

Vieiros pavyzdys primena, kad kritika praeities veikėjams dažnai yra anachronistinė, jiems taikomi standartai, kurie nebuvo plačiai priimti prieš penkiasdešimt metų, jau nekalbant apie 300 metų. Klaidinga manyti, kad tik baltaodžiai buvo nuožmūs, ir kad jų barbarizmas buvo grindžiamas vien rasizmu. Neginčytina, kad baltaodžiai žiauriai elgėsi su kitaspalviais žmonėmis, bet jie ne mažiau nuožmiai elgėsi su kitais europiečiais – juos degindavo kaip eretikus ir kitatikius, paversdavo baudžiauninkais, niokodavo kaimus ir miestus, žudydavo beginklius gyventojus. Abu pasauliniai karai buvo baltaodžių pilietiniai karai, kuriose kitos rasės, išskyrus japonus, turėjo šalutinį vaidmenį. Kai kurie istorikai mano, kad nesiliaujantys Europos karai paskatino technologijos pažangą, sukūrė finansinius instrumentus, kurie leido savo šalimis mobilizuoti iki tol neįsivaizduojamus resursus.

Manau, kad reikėtų pašalinti visus okupanto paminklus, ypač tuos, kurie pastatyti ryškiose didmiesčių vietose. 

W. Churchillis buvo negailestingas priešas. Jis pritarė nusikalstamiems antpuoliams prieš Vokietijos miestus, kai buvo stengiamasi nužudyti vienus civilius gyventojus, kad būtų galima terorizuoti ir įbauginti kitus. 1940 m. liepos pradžioje jis įsakė Britanijos jūrų pajėgų sunaikinti savo nugalėto sąjungininko Prancūzijos karo laivyną Mers El Kébir jūrų bazėje Alžyro pakrantėje. Žuvo 1 297 prancūzų jūreiviai. W. Churchillis nuogąstavo, kad Vokietija pagriebs prancūzų laivus. JAV ir JK oro pajėgoms bombarduojant taikinius Prancūzijoje prieš ir per išsilaipinimą Normandijoje, W. Churchillis pageidavo, kad būtų nužudoma ne daugiau negu 10 tūkst. civilių. Žuvo daugiau, bene visi buvo baltieji. Bet žmogus, kuris išgelbėjo savo šalį milžiniško pavojaus atveju, priklauso jos panteone, nors kai kurie jo bruožai ir veiksmai smerktini. Tik prastuose romanuose, pasakose vaikams ir politkorektiškumo šventovėse didvyriai yra nepriekaištingi. Europoje W. Churchillio paminklai turi likti, Indijoje galima juos nuversti.

Europiečiai žudė europiečius, kaip afrikiečiai žudė afrikiečius, nes jie buvo arti vieni kitų. Europiečiams vergų pirkliams jų „prekes“  dažnai pristatydavo galingesnės vietos gentys, rasinio solidarumo nebūta. Buvo žudoma pagal galimybes ir pajėgumus, kaip ir dabar JAV miestuose.

Kęstutis Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2020 06 17 12:29
Spausdinti