Meniu
Prenumerata

šeštadienis, gegužės 15 d.


KOMENTARAS
Neribotų pinigų pinklės
Vytautas Žukauskas
V. Žukauskas

Neeilinė ekonomikos padėtis ir poreikis gaivinti ūkius verčia pasaulio centrinius bankus pergalvoti nusistovėjusias pinigų politikos taisykles. Vasarį Lietuvos bankas organizavo renginį „ECB klauso“, kuriame įvairios nevyriausybinės, verslo organizacijos kalbėjo apie pinigų politikos poveikį ir ateities lūkesčius. Centriniai bankai tokius renginius organizuoja retai, todėl tai gali reikšti rimtų pokyčių pradžią. Taip pat poreikį apmąstyti, kokie turėtų būti pinigai? Kokią funkciją jie atlieka? Kaip padaryti, kad pinigai būtų ekonominių problemų sprendimo priemonė, o ne šaltinis?

Ištekliai yra riboti, o žmogaus poreikiai ir norai – beribiai. Tai reiškia, kad prekes gaminančios ir paslaugas teikiančios įmonės negali sukurti visko, ką žmonės norėtų turėti. Iš čia atsiranda poreikis ekonomizuoti, tai yra ieškoti efektyviausių gamybos metodų ir atpažinti geidžiamiausias prekes ir paslaugas. Tai yra ekonomikos ašis. Nuo to, kaip gerai sprendžiame šį uždavinį, ir priklauso mūsų gerovė.

Dažnai sakoma, kad svarbiausia pinigų funkcija yra mainų: savo darbą keičiame į pinigus, vėliau už juos perkame prekes ir paslaugas. Bet mainų funkcijoje užkoduota dar svarbesnė jų užduotis – ekonomizavimas. Noras ką nors nusipirkti už pinigus gimdo siekį jų turėti, o šis sukuria paskatą atpažinti kitų poreikius ir rasti būdų, kaip juos patenkinti.

Pinigai šią funkciją gali atlikti tik tuomet, kai jie yra riboti, tai yra kai pinigų ribotumas atspindi išteklių ribotumą. Nors (beveik) kiekvienas pinigų norėtume turėti neribotai, suprantame, kad pinigai negalėtų atlikti savo funkcijų, jei jų kiekis būtų neribotas. Jei koks nors žmogus turėtų pinigų spausdinimo mašiną, jam dingtų bet kokia paskata ekonomizuoti, tai yra ieškoti geriausių būdų patenkinti kitų poreikius.

Tad pinigų ribotumas yra efektyvios ir produktyvios ekonomikos sargas. Tai, kad žmonių poreikių neatpažįstantys ar prastai juos tenkinantys neturi pinigų ir privalo nutraukti savo veiklą, yra gerai. Ši pinigų stoka nėra pinigų yda, tai ir yra jų funkcija, užtikrinanti, kad riboti ištekliai nukeliautų ten, kur jie panaudojami geriausiai.

Per pastarąjį dešimtmetį Europos ir JAV pinigų politikoje matome vis daugiau politikos ir vis mažiau ekonomikos.

Žymus JAV ekonomistas Thomas Sowellas yra pasakęs: „Pirmoji ekonomikos pamoka yra stoka: niekada neužtenka visko visiems patenkinti. O pirmoji politikos pamoka yra ignoruoti pirmąją ekonomikos pamoką.“ Deja, per pastarąjį dešimtmetį Europos ir JAV pinigų politikoje matome vis daugiau politikos ir vis mažiau ekonomikos. Judame tolyn nuo ribotų pinigų. Iš pradžių centriniai bankai tiesiog mažino palūkanų normas. Kai palūkanoms nebeliko kur kristi, buvo pradėtas kiekybinis skatinimas ir didelio masto valstybės vertybinių popierių supirkinėjimas didinant pinigų kiekį. Kai pinigų dauginimo tikslams pasiekti nebeužteko valdžios, centriniai bankai ėmė supirkinėti ir privataus sektoriaus vertybinius popierius. Vienas žingsnis, kurio Europos centrinis bankas (ECB) dar nesiėmė, tai pinigų dalybos tiesiogiai įmonėms ir namų ūkiams. Tačiau netiesiogiai tai vyksta per nacionalinius biudžetus. Vis dažniau pasigirsta, kad siekiamas 2 proc. vartotojų kainų augimas galbūt per mažas, gal centriniams bankams reikėtų didinti infliaciją ir taip dar labiau atpalaiduoti pinigų dalybas.

Tokia pinigų politizavimo kryptis jau dabar turi aiškius neigiamus padarinius. Pinigai plūsta į finansų ir nekilnojamojo turto (NT) rinkas, formuoja burbulus. Paradoksalu, bet centriniai bankai apie pavojingus burbulus įspėja, tarsi tai būtų rinkos, o ne jų pačių veiksmų rezultatas. Prognozuojama, kad itin spartus kainų augimas finansų ir NT rinkose ilgainiui persimes ir į kitas vartotojų krepšelio prekes – tuomet sparčiau augs visos kainos. Be to, masinis pinigų leidimas į rinką veda prie didesnio perskirstymo. Apie tai dar XVIII a. aiškino ekonomistas Richardas Cantillonas. Dauginant pinigus, visada laimi tie, kurie pinigus gauna pirmieji, kurie juos išleidžia senomis, dar mažesnėmis kainomis. O visada pralaimi tie, kurie pinigus gauna vėliausiai, jau nuvertėjusius. Iš čia ir gimsta Lietuvos interesas naudotis ECB pinigų dalybose tokiu pat mastu ir greičiu kaip ir kitos šalys, kad neliktume paskutiniai.

Bet galbūt svarbiausia judėjimo link neribotų pinigų problema yra ta, kad jie praranda efektyvios ekonominės veiklos garanto funkciją. Kuo labiau centriniai bankai sieks pinigų dauginimu įgalinti masines pinigų dalybas, tuo mažiau pinigai gebės atsijoti efektyvias ekonomines struktūras nuo neefektyvių. Pinigams tampant vis mažiau ribotiems, išteklių ribotumas niekur nedings. Tiesiog juos naudosime vis mažiau efektyviai. Tad peržiūrėti fundamentalias pinigų funkcijas ir juos naikinti kaip stokos ženklą būtų ydinga.

Puiku, kad ECB pradėjo kelti esminius klausimus. Tikėkimės, kad tai leis pinigų politiką grįsti labiau ekonominiais, o ne politiniais motyvais.

Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausiasis ekspertas

2021 04 12 07:00
Spausdinti