Meniu
Prenumerata

antradienis, rugpjūčio 3 d.


RYTŲ PARTNERYSTĖ
Nepatogūs kaimynai
Laurynas Jonavičius
L. Jonaviu010dius

Norint efektyviai, ne vien efektingai, ginti savo interesus Rytų partnerystės (RP) šalyse, būtina aiškiai suvokti ten vykstančių procesų esmę. Be supratimo, kaip veikia hibridiniai režimai, net kilniausių tikslų siekis gali sukelti nepageidaujamą, netgi atvirkštinį efektą. Tai ypač pasakytina apie RP šalis, kurių atžvilgiu Lietuva ir Vakarai neturi pakankamai galios, o svarbiausia – aiškios valios.

Hibridiniuose režimuose, kokie yra beveik visose RP šalyse (išskyrus aiškiai autoritarinius Baltarusijoje ir Azerbaidžane), privačių interesų gynimas, demokratijos standartų ir vertybių puoselėjimas bei geopolitinių grėsmių valdymas yra mažiausiai trys kartu veikiantys iššūkiai. Juos valdyti – sudėtingas procesas.

Šiose šalyse galios konsolidacija yra svarbi išlikimo valdžioje strategijos dalis. Savi žmonės atsakinguose postuose, specialios sąlygos saviems oligarchams, asmeniniais ryšiais paremti valdymo mechanizmai – visa tai yra norma RP šalyse, dažnai turinčiose nuoširdų interesą suartėti su ES ir NATO. Tai sukuria vadinamąją demokratizacijos ir stabilumo dilemą. Jos esmė – skaidrumo, įstatymo viršenybės, kovos su korupcija reformos hibridiniuose režimuose skatina nestabilumą, nes nėra nusistovėjusių visiems galiojančių žaidimo taisyklių. Vadinasi, net demokratinių tikslų siekti įmanoma tik užsitikrinant maksimalią asmeninę kontrolę ir galią. Rezultatas – reformos palaikomos tiek, kiek tai leidžia išsilaikyti valdžioje arba į ją patekti. Kai tik reformos pradeda trukdyti, jos sustoja. Michailo Saakašvilio ir Bidzinos Ivanišvilio valdymas Gruzijoje yra tokios „dalinių reformų pusiausvyros“ pavyzdžiai.

JAV prezidento Ronaldo Reagano patarėja Jeane Kirkpatrick 1980-aisiais pasiūlė politikos autoritarinių režimų atžvilgiu principą – Kirkpatrick doktriną: jei režimas yra draugiškas, jį reikia remti ir būti ne tokioms griežtoms žmogaus teisių, įstatymo viršenybės ir demokratijos klausimais. Jei režimas simpatizuoja SSRS, jį reikia spausti.

Tokia politika su RP šalimis, jei dėl jos būtų sutarta, gali būti grindžiama logika, kad, įtraukus netgi ne visai demokratines šalis į NATO ir ES, vėliau būtų galima jas demokratizuoti. Ilgojoje perspektyvoje tarsi pasiekiami abu tikslai – geopolitinė asociacija ir demokratizacija. Tačiau rizikos dėl nedemokratinių režimų buvimo demokratinėse organizacijose taip pat nedingsta – Turkijos pavyzdys NATO ir Lenkijos bei Vengrijos konfliktas su ES tai puikiai iliustruoja.

Beveik neišvengiamas iššūkis – hibridinių režimų manipuliavimas Vakarų interesais.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teigimu, reikia kalbėti apie vertybes, o ne interesus. Vertybiškai tai labai stipri pozicija. Aiški žinia, kad suartėjimo su ES ir NATO nebus, kol RP šalys neatsisakys korupcijos, nepotizmo ir nulinės sumos mąstymo. Praktikoje tai reikštų labai aiškią sąlygą – stiprinate demokratiją ir tampate Vakarų dalimi arba liekate hibridiniame etape. Tokia strategija gali būti sėkminga, bet nebūtinai. Ypač žinant, kad Rusija tokių dilemų neturi.

Žinoma, gryna forma nė vienas variantas nėra ir nebus naudojamas, bus siekiama rasti kompromisus. Didelė atsakomybė tenka pačioms RP šalims. Jei jų valdantieji nenorės demokratizuotis ir suartėti su Vakarais, izoliacija ir konfrontacija neišvengiamos. Aliaksandro Lukašenkos elgesys labai palengvina Vakarų apsisprendimą didinti sankcijas, remti opoziciją. Kitas kraštutinumas – valdžios ir visuomenės konsensusas dėl būtinybės reformuotis ir kurti aljansą su Vakarais. Lietuvos siekis prisijungti prie ES ir NATO nesukėlė jokių klausimų Vakarams. Tačiau Ukrainos, Gruzijos, Moldovos ir net Azerbaidžano atvejais vidinė interesų pusiausvyra ir galimo elgesio amplitudė yra gerokai platesni. Vadinasi, ir pasirinkimas daug sudėtingesnis.

Beveik neišvengiamas iššūkis – hibridinių režimų manipuliavimas Vakarų interesais. Imituoti demokratines reformas siekiant gauti ES paramą yra žinomas elgesys. Taip pat naudoti nelegalius valdžios įtvirtinimo būdus pasiteisinant suartėjimu su Vakarais.

Kaip nesuklysti tokioje aplinkoje? Pasirinkimas gali būti paprastas – turimi svertai leidžia tiesiog primesti savo valią ir valstybė-taikinys negali nesutikti. Tačiau RP šalių atveju tokios prabangos Vakarai (ir Lietuva) neturi. Šalių ekonominė ir saugumo priklausomybė yra mažų mažiausiai padalyta tarp Vakarų ir Rusijos. Demokratinės žaidimo taisyklės nėra vienintelės, o dažnai ir mažiau svarbios nei galios politika. Bendras Vakarų nusiteikimas taip pat ne šimtaprocentinis (nors Lietuvoje jis tikrai didelis). Vadinasi, matyti juodai baltą paveikslą yra neatsakinga ir žalinga. Arbaarba metodas kelia riziką apskritai sumažinti Vakarų įtaką.

Ką daryti? Kalbėtis, aiškintis, įtikinėti. Klausytis, analizuoti, suprasti. Stengtis nesusitapatinti su kuria nors viena puse (nebent kalbama apie atviro diktatoriaus priešpriešą su visuomene). Ir visais būdais vengti baigties, kai demokratizacijos pastangos vietos žaidėjų yra išnaudojamos ekonominėms ir politinėms šalies organizacijoms stabilizuoti (t. y. sau palankiam status quo išlaikyti), bet beveik neturi poveikio visiškai tų organizacijų demokratizacijai.

Laurynas Jonavičius yra politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas

2021 04 19 06:40
Spausdinti