Meniu
Prenumerata

pirmadienis, spalio 26 d.
Nauja valdžia ir nauja pasaulio tvarka
Justinas Mickus
Justinas Mickus

Estijoje bei Latvijoje suformuotos naujos vyriausybės, Lietuvoje ir Latvijoje išrinkti nauji prezidentai, naują politikos ciklą po Europos Parlamento rinkimų pradeda ES. Naujosios valdžios veiklos imasi destabilizuotos pokarinės pasaulio tvarkos ir vidinės politinės fragmentacijos aplinkoje. ES teks ieškoti efektyvių sprendimų didžiųjų pasaulio galių – JAV, Kinijos, Rusijos, ES – varžybose, o Baltijos lyderiams – naujų būdų, kaip užtikrinti savo valstybių svarbą tarptautinėje arenoje ir sumažinti visuomenių poliarizaciją.

Vilniaus politikos analizės instituto ir Estijos užsienio politikos instituto tyrėjai atliko Baltijos šalių mokslininkų ir politologų ekspertinę apklausą, kurios dalyviai išskyrė rizikos veiksnius Baltijos šalims ir globaliai. Atsakymuose išryškėjo dvi globalių iššūkių, verčiančių keisti įprastinę politiką, tendencijos – kintanti jėgų pusiausvyra ir visuomenių poliarizacija.

Nauja globalioji realybė ekspertų labiausiai siejama su vadinamųjų didžiųjų pasaulio galių konkurencija, iš esmės keičiančia tarptautinių konfliktų pobūdį ir keliančia naujų grėsmių nacionaliniam ir regioniniam saugumui. Šios varžybos bus vis labiau susietos su technologijomis, kurios transformuos tarptautinių konfliktų pobūdį ir sukurs naujo tipo grėsmių. Baltijos šalims pagrindine laikoma hibridinio karo grėsmė: kitų valstybių įtaka vidaus politikai, kibernetinės atakos, duomenų ar pinigų kibernetinės vagystės.

Visuomenių poliarizacija akivaizdžiai gilėja ne tik Baltijos šalyse, bet ir Vakarų visuomenėse. Pajamų nelygybės, politinės poliarizacijos ir senstančios populiacijos problemos dar labiau aštrės ir komplikuosis technologijoms įgaunant vis svarbesnį vaidmenį šiuolaikinėje ekonomikoje. Technologijų plėtros greitis darys vis didesnę įtaką. Šios tendencijos kels trilypę grėsmę politinių sistemų stabilumui.

Baltijos regione gilėjanti politinė fragmentacija ribos valdžios veiklą. Tikėtina, kad į politiką sėkmingai įsitrauks vis daugiau nesisteminių ir populistinių partijų, derybos dėl koalicijų taps vis sudėtingesnės, o valdžios darbas – komplikuotesnis. Pirmieji tokių iššūkių ženklai jau matomi: šios Latvijos vyriausybės formavimas buvo ilgiausias nepriklausomybės istorijoje, Lietuvoje postų dalybos Seime jau užgožia svarbių sprendimų priėmimą. Politinį procesą papildomai destabilizuos ir išorinės jėgos.

Politinės sistemos veiklą gali paralyžiuoti tiek staigūs vidiniai socioekonominės politikos pokyčiai, tiek globalūs ilgalaikiai ekonominiai veiksniai. Pagrindinės išorinės grėsmės šiandien siejamos su JAV ir ES bei JAV ir Kinijos prekybos karais, kurie neigiamai veikia perspektyvas, kelia nerimą ir investuotojams, ir vartotojams. Baltijos valstybių veiksnumui ilgalaikę grėsmę taip pat kelia senstanti bei pramonėje vykstančių technologinių pokyčių pažeidžiama populiacija. Visgi, diskusijos dėl Vakarų ekonominės perspektyvos Baltijos šalyje yra retos ir padrikos.

Galiausiai, krintantis pasitikėjimas ES ir NATO gali išklibinti vieną pagrindinių Baltijos politinių sistemų stabilumo ramsčių – įsipareigojimą Vakarų integracijai. Auganti geopolitinė įtampa ir vidiniai nesutarimai temdo NATO ateitį, pasitikėjimas ES yra glaudžiai susijęs su socioekonomine situacija Bendrijoje, o ši patiria vis didesnį išcentrinių jėgų spaudimą. Baltijos šalys ir toliau demonstruoja tvirtą įsipareigojimą transatlantinei gynybai.

Nors Baltijos vyriausybės tikrai susidurs su daug destabilizuojančių iššūkių, ekspertai mūsų regiono ateitį vertina kaip palyginti ramesnę nei Vakarų Europos. Apklausti ekspertai mano, kad kraštutinės politinio nestabilumo apraiškos – pilietiniai neramumai, dažni pilietinių teisių pažeidimai – yra mažai tikėtinos. Išoriniai sukrėtimai, migracijos bangos ar stichinės nelaimės atrodo menkai aktualūs Baltijos regionui.

Regiono ir globalių iššūkių skirtumai ryškiausi kalbant apie klimato kaitą. Baltijos ekspertai neskiria didelės reikšmės klimato kaitos grėsmėms, labiau akcentuoja vietos ar regiono saugumo klausimus. Tačiau klimato klausimai jau tapo svarbia Vakarų politinės darbotvarkės dalimi. Baltijos valstybės turės atrasti būdų konstruktyviai įsijungti į klimato politikos formavimą. Vien

Baltijos šalių padėtis tarptautinėje sistemoje įpareigoja tai daryti: mažų valstybių galia ir įtaka smarkiai priklauso nuo aktyvaus dalyvavimo tarptautinėse institucijose ir gebėjimo sąjungininkams būti naudingu partneriu.

Baigiantis 2019 m. Baltijos šalys žengia į gana neaiškią ateitį. Ji priklausys ne tik nuo Baltijos politikos elito tvarkymosi su įprastomis problemomis, bet ir nuo to, ar mūsų lyderiai siūlys atsakymų į klausimus, kurie lems mūsų partnerių darbotvarkes.

Justinas Mickus yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis tyrėjas

2019 12 10 01:15
Spausdinti