Meniu
Prenumerata
penktadienis, balandžio 10 d.
DARBO RINKA
Liūdėjome dėl emigracijos − dabar bijosime imigracijos?
Nerijus Mačiulis

Per praėjusį dešimtmetį dėl emigracijos Lietuva prarado maždaug dešimtadalį savo gyventojų. Tačiau pernai išryškėjo nauja tendencija – atvykstančių gyventojų buvo daugiau nei išvykstančių iš šalies. Dėl to pasigirdo perspėjimai apie neigiamas imigracijos pasekmes. Ar tikrai turime ko bijoti?

Pernai grynoji imigracija Lietuvoje pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo buvo teigiama – imigrantų skaičius buvo maždaug 11 tūkst. didesnis nei emigrantų. Vien imigrantų pernai registruota daugiau nei 40 tūkstančių, tačiau šiek tiek daugiau nei pusė jų buvo iš emigracijos grįžtantys lietuviai, ir tuo galima pasidžiaugti. Ir priešingai, nei dažnai spėja skeptikai, šie žmonės negrįžta tik „susitvarkyti dantų“ ir „susirinkti socialinių išmokų“. 

Į Lietuvą praėjusiais metais imigravo ir rekordiškai daug užsieniečių – beveik 20 tūkstančių. Per pastaruosius penkerius metus užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, skaičius maždaug padvigubėjo. Migracijos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 78 tūkst. užsieniečių, arba 2,8 proc. visų Lietuvos gyventojų. Daug tai ar mažai?

Palyginkime: net 48 proc. Liuksemburgo, beveik kas trečias Australijos ir Šveicarijos, beveik kas penktas Austrijos, Švedijos ir Belgijos gyventojas yra gimę užsienyje. Net ir Slovėnijoje, kuri pagal ekonominio išsivystymo lygį yra panašesnė į Lietuvą, beveik 18 proc. gyventojų yra gimę užsienyje. Kitaip sakant, palyginti su daugeliu išsivysčiusių pasaulio šalių, Lietuva įsileido arba, tiksliau sakant– pritraukė, vis dar labai mažai užsieniečių.

Ilgą laiką lietuviai gana neigiamai vertino imigraciją, galbūt dėl istorinių priežasčių, pavyzdžiui, sovietinės okupacijos prisiminimų. Tačiau, naujausiais „Eurobarometro" duomenimis, šiuo metu tik 28 proc. lietuvių mano, kad imigrantai yra problema. Tai mažiau nei ES vidurkis, kur taip manančių yra beveik 40 procentų. Be to, kas ketvirtas lietuvis mano, kad imigracija yra labiau galimybė nei problema.

Išliekančias neigiamas ar bent jau skeptiškas nuostatas imigrantų atžvilgiu dažniausiai kursto du veiksniai – abejonės dėl užsieniečių galimybių integruotis į visuomenę ir baimė, kad mažesnių darbo atlyginimų reikalaujantys užsieniečiai prislopins atlyginimų augimą ar neva atims darbo vietas iš vietos gyventojų. Vis dėlto daugelio šalių, įskaitant ir Lietuvą, patirtis rodo, kad tokios baimės nėra pagrįstos.

Nepaisant didesnės imigracijos ir didesnio sugrįžtančiųjų lietuvių srauto, jau ketverius metus iš eilės vidutinis darbo užmokestis šalyje didėja beveik dešimtadaliu kasmet. Tiesa, statybų ir transporto sektoriuose, kur dažniausiai įsidarbina imigrantai, vidutinio darbo užmokesčio augimas šiek tiek sulėtėjo, tačiau teigiama šalutinė šio proceso pasekmė Lietuvos gyventojams buvo lėčiau kylančios nekilnojamojo turto ir įvairiausių statybos ir remonto darbų kainos.

Svarbu nepamiršti svarbaus fakto − Lietuvoje vis dar sparčiai traukiasi darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kuris iki dešimtmečio pabaigos sumažės dar maždaug 200 tūkstančių. Net ir su rekordine imigracija pastaraisiais metais Lietuvoje toliau sparčiai mažėjo ekonomiškai neaktyvių gyventojų, tai yra tokių, kurie neturi ir neieško darbo. Šiuo metu net kas ketvirta statybos sektoriaus įmonė, kas penkta mažmeninės prekybos įmonė ir kas šešta pramonės įmonė teigia, kad vienas pagrindinių jų veiklą ribojančių veiksnių yra darbuotojų trūkumas.

Turbūt nesunku įsivaizduoti scenarijų, kai įmonė svarsto statyti naują gamyklą su 200 naujų darbo vietų, tačiau matydama, kad potencialiai įsidarbinti galinčių vietos gyventojų yra tik 100, o galimybės pakviesti imigrantus nėra, sprendimo investuoti atsisakytų. Tokiu atveju darbo negautų ne tik 100 imigrantų, bet ir 100 vietos gyventojų.

Kitaip sakant, imigracijos ribojimas, pavyzdžiui, nustatant kvotas ar kitokius biurokratinius barjerus, slopina šalies ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą ir kenkia, o ne padeda vietos gyventojams. Vienas iš naujausių Oksfordo universiteto publikuotų tyrimų rodo, kad net du trečdaliai JAV ekonomikos augimo praėjusį dešimtmetį yra tiesiogiai susiję su imigracija.

Vienu ir tuo pačiu metu liūdėti dėl emigracijos ir bijoti imigracijos atrodytų labai nenuoseklu, nebent darytume prielaidą, kad gimę Lietuvoje visada yra visa galva aukščiau gimusiųjų kitose mūsų planetos teritorijose. Ar tikrai labai svarbu, kur gimęs asmuo stato mūsų namus, gamina mūsų maistą, kuria programinę įrangą ar vairuoja transporto priemones? Tol, kol šie asmenys laikosi Lietuvos įstatymų, moka mokesčius ir gerbia vietos papročius, jie gali tapti naudingais ir pilnaverčiais visuomenės nariais.

Nereikėtų užmiršti, kad produktyviausios ir sėkmingiausios yra tokios organizacijos, kuriose vyrauja lyčių, amžiaus ir tautybių įvairovė. Skirtingus gebėjimus, požiūrius ir patirtis turinti komanda greičiau identifikuoja problemas bei pamato naujų galimybių. Būtent dėl šios priežasties pažangiausios tarptautinės kompanijos greta finansinių ataskaitų reguliariai informuoja visuomenę ir investuotojus apie tai, kaip organizacijai sekasi užtikrinti įvairovę bei lygias galimybes.

Didžioji emigracijos iš Lietuvos banga baigėsi ir, tikėtina, artimiausiu metu nepasikartos, ir mes šį dešimtmetį matysime daugiau lietuvių, sugrįžtančių į Lietuvą, nei iš jos išvykstančių. Tuo pačiu metu imigracija iš trečiųjų šalių turėtų kelti nerimą tik dėl vienos priežasties – kvalifikuotų imigrantų Lietuvoje vis dar yra per mažai, ir mes vis dar esame nepakankamai patrauklūs talentingiems, kūrybingiems, versliems ir darbštiems potencialiems imigrantams. Ši situacija pagerės ne tik augant nacionalinėms pajamoms, bet ir keičiantis mūsų požiūriui į atvykstančius į mūsų šalį gyventi ir dirbti.

Nerijus Mačiulis yra „Swedbank" vyriausiasis ekonomistas 

2020 02 14 12:40
Spausdinti