Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Lietuviškų mugabių tramdymas
Ovidijus Lukošius

Šį mėnesį sukaks 37 metai, kai Robertas Mugabe eina Zimbabvės prezidento pareigas. Šios vienos skurdžiausių pasaulio valstybių vadovas nėra rekordininkas – jį lenkia dar trijų Afrikos šalių lyderiai, o sąrašo priekyje yra beveik 42 metus Kamerūną valdantis Paulas Biya.

Ilgamečių vadovų rasime ir posovietinėje erdvėje: Nursultanas Nazarbayevas Kazachstaną valdo 33-ejus, Emomalis Rahmonas Tadžikiją – 24-erius, vos dvejais metais nuo jo atsilieka kaimynės Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka. Visas ilgamečių vadovų valdomas valstybes vienija tie patys bruožai: represijos, korupcija, stagnacija ir skurdas ar, geriausiu atveju, neišnaudotas potencialas. Išimčių šiame sąraše beveik nėra. Savų mugabių, bijų, nazarbajevų ir lukašenkų rasime ir Lietuvoje. Laimė, ne aukščiausiuose politiniuose postuose, tačiau jų apstu įvairiose valstybės tarnybose ir įmonėse, taip pat savivaldybėse. Kaip ir diktatorių valdomose šalyse, vietos biurokratijos karalių valdose aptiksime panašių ydų: garbinama ištikimybė, meldžiamasi įtakai, priešinamasi iniciatyvoms ir permainoms, privilegijomis apdovanojami artimieji ir partijos kolegos, o asmeniniai tokių vadovų turtai kartais smarkiai pranoksta oficialiai gaunamas pajamas.
Kaip ir diktatorių valdomose šalyse, vietos biurokratijos karalių valdose aptiksime panašių ydų: garbinama ištikimybė, meldžiamasi įtakai, priešinamasi iniciatyvoms ir permainoms.
Telieka džiaugtis, kad koks amžinasis rajono meras ar teatro direktorius neturi savo slaptųjų tarnybų, tačiau ir be jų tokie veikėjai sugeba nutildyti kritikus, naudodamiesi beveik nežabota valdžia ar viešaisiais finansiniais ištekliais. Visame šiame fone Sauliaus Skvernelio įsuktas masinis vadovų galvų kapojimas yra ilgai laukta ir sveikintina iniciatyva, savo rezultatais jau po pirmų mėnesių pranokstanti reformatoriaus vaidmenį mėginusio pelnyti konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pasiekimus. S. Skvernelio rankos iš tiesų atrištos. Pirmiausia dėl to, kad jis yra laisvas nesilaikyti nerašytos konservatorių ir socialdemokratų taisyklės, pagal kurią keičiantis Seimo sudėčiai įtakingiausi biurokratai ir valstybės įmonių vadovai nebuvo liečiami. Atrodo, ši padėtis tenkino ir mažaisiais valdžios partneriais būdavusius liberalus. Prisiminkime buvusio liberalų lyderio ir tuomečio susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio greitai išblėsusį ryžtą iš „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pareigų pašalinti Stasį Dailydką. S. Skvernelio naudai pasitarnavo ir Ramūno Karbauskio nepotistinių polinkių simboliu tapusios Gretos Kildišienės skandalas – ši Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko dėmė ims spiginti į akis kiekvieną kartą, jei tik bus bandoma užtarti ką nors tik dėl to, kad jis savas. Valstybės valdymo sistemą užsimojusiai pertvarkyti Vyriausybei dabar svarbiausia įtvirtinti atvirumo principą. Pradėkime nuo kadencijų, kurioms įvesti labiausiai priešinasi visa biurokratinė sistema. Jų naudą galima išmatuoti net ir tose įstaigose, kurių vadovų niekaip neapkaltinsi piktnaudžiavimu ar neprofesionalumu. Pavyzdžių galime paieškoti prestižinėmis vadinamose Vilniaus, Kauno, Panevėžio ar kito miesto gimnazijose ar licėjuose, kuriems dešimtmečius vadovauja pelnytą visuomenės pagarbą užsitarnavę profesionalai. Nenagrinėkime skeptikų priekaištų, kad lengva demonstruoti gerus rezultatus, kai į tokias mokyklas veržiasi gabiausi moksleiviai bei įtakingų ir turtingų tėvų atžalos.
Visuomenė gautų naudos du kartus, jei gabiausi ir labiausiai patyrę švietimo sistemos vadybininkai, spaudžiami kadencijų taisyklės, išugdytų savęs vertus įpėdinius, o po to priimtų iššūkį vadovauti, pavyzdžiui, daugiausia problemų turinčiai miesto mokyklai. Tai būtų efektyviausias būdas pelkę dažnai primenančią mūsų švietimo sistemą paversti tyvuliuojančiu ežeru ar banguojančia jūra. Daugiau atvirumo, ypač tokiose uždarose, bet valstybei daug kainuojančiose sistemose kaip švietimas, sveikatos apsauga, kultūra, aplinkosauga ar transportas, taip pat padėtų išvaikyti užsilikusius sovietmečio demonus. Pedagoginio išsilavinimo neturintis, medicinos mokslų nekrimtęs mokyklos ar ligoninės direktorius galėtų tikrąja to žodžio prasme įpūsti antrąjį kvėpavimą tokioms įstaigoms. Neišmano specifikos? Į pagalbą pasitelks pavaduotojus. Ne visi geriausi krepšinio treneriai jaunystėje pataikydavo du tritaškius iš trijų ar galėdavo dėti į krepšį iš viršaus. Kad šis galvų kapojimo vajus duotų ilgalaikės naudos, būtina įtvirtinti naujas žaidimo taisykles, kurios skatintų puoselėti reputaciją ir apdovanotų už iniciatyvą, talentą bei rezultatus. Tai bus nepalyginti sunkiau, nei iš sosto išversti dar vieną kėvišą. Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius Šis komentaras publikuojamas naujausiame žurnalo IQ numeryje
2017 04 05 15:17
Spausdinti