Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 19 d.


Lenkijai reikia mūsų. Dabar
Ovidijus Lukošius

Rugpjūčio pradžioje įtakingą ir gerbiamą liberalių pažiūrų Lenkijos dienraštį „Gazeta Wyborcza“ valdančio fondo valdybos pirmininkė Joanna Krawczyk parašė laišką užsienio žiniasklaidos priemonėms, jį gavo ir IQ redakcija. Tai buvo netikėtas pagalbos, o gal ir nevilties šauksmas.

„Šiandien greta laikraščio pavadinimo pridedame frazę: „Nėra laisvės be solidarumo.“ Pirmą kartą ją naudojome 1989 m., siekdami atkovoti laisvę. Šie žodžiai reiškė mūsų sutelktas pastangas atkurti valstybę, paremtą demokratijos, solidarumo ir bendruomeniškumo principais. Šiandien tam iškilo rimta grėsmė“, – rašė J. Krawczyk. Jai ir daugeliui kitų lenkų nerimą kelia valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ išpuoliai prieš nepatogias visuomenės grupes: seksualines mažumas, neįgaliuosius, mokytojus, prokurorus ir teisėjus, žurnalistus, valdžiai nepritariančius akademikus ir menininkus.

Lenkiją valdančios kraštutinės dešinės partijos, kuriai nuo „galinės sėdynės“ vadovauja oficialių postų neužimantis Jarosławas Kaczyńskis, išpuoliai prieš teismų sistemą ir nepriklausomą žiniasklaidą šiurpina senąsias Vakarų demokratijas, ES grasina imtis sankcijų.

O kaip tai atrodo Lietuvoje? Kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės politika, kurią, atrodo, perima ir Gitanas Nausėda, buvo nestoti į Lenkijos valdžiai nepritariančių ES šalių gretas. Tai pateikiama kaip gudrus planas pasigerinti strategiškai svarbiai kaimynei. Garsiai jos nesmerkiant, kukliai patylint, o gal nebyliai ir jai pritariant.

Tai gali sukelti komplikacijų. Iš pirmo žvilgsnio gal ir gudru pelnyti Lenkijos palankumą, purviną darbą paliekant Vokietijai, Prancūzijai ir pačiam Briuseliui, susirūpinusiam dėl demokratijos būklės, kylančio populizmo ir nacionalizmo visose Višegrado grupės šalyse.

Ar mums jie turėtų rūpėti? Viktoras Orbánas, žiniasklaidą ir opoziciją sutriuškinęs Vengrijos autokratas? Čekijos premjeras, milijardierius ir žemės ūkio oligarchas Andrejus Babišas, prieš kurį Prahoje protestuoja šimtatūkstantinė minia? Tos pačios šalies prezidentas Milošas Zemanas, atvirai simpatizuojantis Vladimirui Putinui ir jo avantiūroms Ukrainoje? Išimtis yra Zuzana Čaputová, šiemet Slovakijos prezidento rinkimus laimėjusi teisininkė ir liberalių pažiūrų aktyvistė, bet kiti Višegrado valstybių nominalūs ir užkulisiniai vadovai nėra ta kompanija, prie kurios stalo veržtųsi liberalios demokratijos šalių lyderiai.

Lenkijos valdžios nuodėmių neturėtume vertinti kaip kozirio savo rankovėje.

Lenkijos valdžios nuodėmių neturėtume vertinti kaip kozirio savo rankovėje. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmąją paaiškintų mūsų politikų santykis su pilietine Lietuvos visuomene, su antrąja susijęs atsparumas užsienio grėsmėms ir strateginių partnerių požiūris į mus.

Pradėkime nuo pirmosios. Ar galime pasitikėti savo politiniais lyderiais, kurie, numodami ranka į pamatines vertybes, renkasi patogią poziciją dėl pažeidimų šalyje kaimynėje? O kaip jie elgsis, jei tokių dilemų iškils Lietuvoje? Tiesą sakant, jau buvo. Ir neatsirado politinių lyderių, kurie būtų nuožmiai gynę visuomeninį transliuotoją nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, o prieš tai ir komercinę žiniasklaidą, tapusią svarbiausiu tariamos kovos su alkoholio pramone taikiniu.

Prezidentė D. Grybauskaitė konfrontavo su Sauliaus Skvernelio Vyriausybe ir valdančiąja dauguma, tačiau ne dėl to, kad Lietuvą bandyta paversti maža Lenkijos kopija, diriguojant už scenos užuolaidos tūnančiam šio lėlių teatro režisieriui ir priešinant regionus su sostine, niekinant elitą, ištisas rinkėjų grupes papirkinėjant ekonomikos pakilimo vaisiais.

Tenka pripažinti, kad žmogaus teisės, nevyriausybinio sektoriaus vaidmuo, žiniasklaidos padėtis ir demokratijos sveikata niekada nebuvo politinių partijų lyderiams rūpimos temos. Nebuvo jos tokios ir nuo partijų atsiribojantiems valstybės vadovams.

Antra priežastis yra požiūris į mus, o tiksliau – mūsų prestižas. Žvelgiant nuo Vilniaus bokštų, Praha ar juo labiau Budapeštas yra kažkur toli. Tačiau prancūzams, olandams ar belgams mes visi esame pirmiausia rytų europiečiai, kuriuos taip sunku suprasti. Meilikaujame V. Putinui, keikiame ES ir taškome jos dotacijas, flirtuojame su kraštutiniu nacionalizmu ir kratomės solidarumo ištikus pabėgėlių krizei, niekiname žmogaus teises, liberalią pasaulio tvarką ir teisės viršenybę. Gal tai ne apie mus? Ar tik iš dalies ne apie mus? Ar kol kas ne apie mus?

O kaip draugystė su Lenkija? Tikras draugas yra tas, kuris sako tiesą, o ne padlaižiauja. O ir pati Lenkija – tai ne jos sostinėje įsitvirtinusi populistų valdžia. Tad šiandien kenčiančiai Lenkijai turėtume parodyti bent šiek tiek mažos šalies iš šiaurės solidarumo. Nes tai bene vienintelis atvejis, kai Lenkijai Lietuvos reikia labiau nei mums jos. Nes nėra laisvės be solidarumo.

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius

2019 09 04 15:25
Spausdinti