Meniu
Prenumerata

pirmadienis, rugpjūčio 3 d.
KOMENTARAS
Kultūra, amžinoji šalies Nemenčinė
Viktorija Vitkauskaitė
Paulius Peleckis
Viktorija Vitkauskaitė

Yra tokia sritis, kuri Lietuvoje tarsi ir egzistuoja, bet tarsi ir nelabai. Kuri lyg ir arti sostinės, lyg ir gražiose vietovėse, lyg ir turėtų įsipaišyti į mūsų kasdienybės akiračius, bet vis atsiduria paraštėje. 

Kur gyvenimas paliktas tekėti sava vaga ir sava eiga, su savais rūpesčiais, problemomis – šiuos politikai trumpam atsimena tik artėjant rinkimams, o paskui vėl pamiršta keleriems metams. Ta sritis vadinasi Nemenčinė.

Yra tokia sritis, kuri Lietuvoje lyg ir egzistuoja, bet tarsi tik pati sau reikšminga ir reikalinga. Kuri de jure lyg ir įsipaišo į kasdienybės akiračius, bet de facto vis atsiduria paraštėse. Kur gyvenimas paliktas tekėti sava vaga ir sava eiga, su savais rūpesčiais ir problemomis – šiuos politikai trumpam atsimena tik artėjant rinkimams, o paskui vėl pamiršta keleriems metams. Ta sritis vadinasi kultūra.

Abi tokios, regis, skirtingos sritys pandemijos metu Lietuvoje tapo labiausiai uždarytos. Vos 20 kilometrų už Vilniaus esantis miestelis ir pačiuose didmiesčių centruose esančios didžiosios kultūrinės erdvės kone vienu metu užtrenkė duris ir uždarė sienas. Gal ne tokios šios dvi sritys ir skirtingos? Mažiausiai vienas jas siejantis dalykas – tai įprasta šalies pozicija abiejų atžvilgiu, kurią galima apibrėžti trimis žodžiais: abejingumas, abejingumas, abejingumas.

2020 05 14 06:30
Spausdinti