Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 7 d.


KOMENTARAS
Kol valdžia rūpinsis desertų reklama, vaistų prieinamumui neužteks rankų
Elena Leontjeva
E. Leontjeva.

Ką tik Vyriausybės vadovė paskelbė dvi konceptualias iniciatyvas – valstybės institucijų reformą ir drąsią „Lietuva 2050“ viziją. Deja. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) byla prieš desertinę „Daktaras Desertas“ ūmiai mus grąžino į žemę. Apkaltino jaunuolių įsteigtą desertinę išradingu konceptu „Daktaras Desertas“, kad šioji klaidina Lietuvos piliečius, neva teikianti gydymo paslaugas. VMVT rimtai susirūpino, kad užuot po mėnesį stovėję poliklinikų eilėse ir po tris paras skambinę į registratūras, visi Lietuvos ligoniai puls gydytis į humoristinio koncepto desertinę.

Saldūs daktarai kelia pavojų visuomenei

Skaitant VMVT raštus, negali susilaikyti nuo juoko. Nuoširdų susižavėjimą kelia desertinės jaunuolių kūrybiškumas. Konceptas baltu chalatu atrodo tobulas ir iki smulkmenų išplėtotas. Tik paklausykite, kuo juos kaltina VMVT: „Bendrovės produktas parduodamas prekiniu ženklu „Daktaras Desertas“, kurio logotipas vaizduoja piliules su gydytojų simboliu raudonu kryžiumi“, „maisto produktams suteikti pavadinimai, imituojantys vaistų ir kitų medikamentų pavadinimus: „Sveikatinolis“, „Braškiatoninas“, „Avetinoksas“, „Pinakoladinas“. Taip pat atributikos, kuri yra susijusi su gydymo sritimi: „dovanų kuponai vadinami „Daktaro Deserto Receptais“ receptais, <..> o jų apipavidalinimas primena gydytojų ar sveikatos sritiesspecialistų išrašomus vaistinius receptus“. Kliūna ir tai, kad prekybos vietos vadinamos „Daktaro Deserto poliklinikomis“, skubios pagalbos punktais.

Nuostabus žaidimas, akivaizdžiai sukeliantis žmonėms teigiamų emocijų, kurių mūsų laikais taip trūksta. Todėl į desertines žmonės taip noriai ir traukia. Jie gauna čia ne tik desertų, bet ir kažko daugiau, kas nėra įtraukta į produktuose panaudotų ingredientų sąrašą. Beje dėl desertų pranašumo, saldumo ir sertifikavimo tvarkos čia nesiginčysime, nes ir pats „Daktaras Desertas“ pripažino ir taiso klaidas.

Gerai, kad jis neįtraukė juoko į ingredientų sąrašą, nes valdininkai būtų jo patikrinimo metu neaptikę ir įrašytų į protokolą. Apie linksmą žaidimą jie rašo visu rimtumu, darbo metu, tarnaudami Lietuvos piliečiams už jų sumokėtų mokesčių lėšas. Kiekvieną išradingą aspektą tikrintojai sugebėjo paversti kaltinimu. Inspektoriai rimtai ieškojo, kur linksmieji desertai galėtų pažeisti kokį nors ES ar vietinį Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) raštą. Kadangi tų raštų daug, gilinimasis užtruko. Surasti reikėjo ne tik, kuo pažeidžia, bet ir kur naudoja sąvokas, neįtrauktas į ES leistinų sąvokų žodyną. Kaip ir analogiškais „Sviesto sviestuoto“ ir „Marmaluzių“ atveju. Dėl tokio valstybės galių panaudojimo darosi visai nejuokinga. Nes.

Tuo metu tikrų vaistų rinkoje

Tęskime sveikatos temą. Pas gydytoją patekti žmogui trunka mėnesį, prisiskambinti į polikliniką – kelias dienas. Nors ribojamas žmonių susibūrimas pardavimų vietose, taigi ir vaistinėse, įsigyti receptinių vaistų internetu vis dar neleidžiama. Tad žmogus privalo fiziškai eiti į vaistinę, laukti keturių-penkių žmonių eilėje lauke. Kokių naujų ligų jis parsineš, pastovėjęs pusvalandį po žvarbiu vėju ir lietumi?

Problema žinoma ne vienerius metus. Sveikatos apsaugos viceministras pažadėjo, kad leis prekiauti receptiniais vaistais, tačiau tai įvyks tik balandžio mėnesį. Kai pandemija atslūgs ir orai lauke pagerės.

Vis dar laikomasi anos Vyriausybės nuostatos, kad prekybą turi organizuoti valstybinis e-sveikatos portalas. Tačiau patirtis rodo, kad jo veikimu galima abejoti. Ar mes norime rizikuoti, kad visoje šalyje laikas nuo laiko stotų vaistų prekyba? Kai visos vaistinės turi patikimai veikiančius e-portalus ir tereikia pakeisti vieną įstatymo nuostatą, kad žmonės galėtų įsigyti vaistų laiku, nerizikuodami sveikata. O valdžia – galėtų susitelkti į tik jai būdingas, ne mažmenines funkcijas.

Valdžia turėtų laiko išsiaiškinti, kad didelę dalį pacientų srauto į poliklinikas sudaro žmonės, kuriems tereikia pratęsti kompensuojamų vaistų receptus. Taip, nors pagal diagnozę vaistai ar medicininė įranga žmogui reikalingi iki paskutinės gyvenimo dienos, vis dar nesutvarkytas neterminuotas tokių vaistų skyrimas arba bent automatinis recepto pratęsimas. Vaistininkas taip pat neturi teisės pratęsti tokio recepto. O iki gydytojo žmogus prisibelsti negali, ir prielaidų, kad šią žiemą padėtis pasikeistų į gerą, nėra. Tereikia elementarių pataisų, kad nuolatinis poliklinikų lankytojų srautas būtų sumažintas, kad pas gydytoją patektų tie, kam iš tiesų reikia gydymo, o ne mygtuko paspaudimo.

Naują valdžią reikia pagirti, kad žmogui suteikė teisę primokėti už jam reikalingą vaistą ir neįkalino jo pigiausio pirmo paskyrimo vaisto pasirinkime. Tačiau kompensuojamų vaistų sąrašų algoritmai buvo padaryti dar sudėtingesni. Pagal įstatymus sprendimas dėl vaisto įtraukimo į kompensuojamų vaistų sąrašą turi būti priimtas per 180 d., o 2016–2019 m. tai trukdavo vidutiniškai 780 d. Pagal naują griozdišką tvarką, apjungiančią skirtingų šalių metodikas ir reikalaujančią Lietuvoje atskirai atliekamo vaisto klinikinio veiksmingumo ir sudėtingo farmakoekonominio įvertinimo, paraiškos vertinimas pagal prognozes truks virš 1 000 dienų. Ir per tą tūkstantį dienų Lietuvoje bus atkartojami Europoje jau atlikti vaisto klinikinio veiksmingumo tyrimai, kuriuos turėsime finansuoti sunkiai uždirbtų mokesčių lėšomis, užuot skyrę jas tiems patiems naujiems vaistams ir jų laukiantiems ligoniams.

Tikrų vaistų sistemos problemas galima vardinti ir toliau. Valdžios prisiimtų funkcijų nespėjama atlikti, joms stokojama finansavimo – todėl tas funkcijas būtina siaurinti, atsisakant bet kokio rinkos imitavimo, valstybinių e-prekybos portalų ir bet kokių, ES jau atliktų tyrimų, kartojimo. Ir bet kokio lėšų ir laiko švaistymo tokių atvejų kaip desertinės „Daktaras Desertas“ ganymams. Kol valdininkai kovos su žmonių išradingumu, valstybei visada pritrūks lėšų ir rankų atlikti išimtines valstybės funkcijas.

Apie santykį be įtampos

VMVT pranešime teigiama, kad „Daktaras Desertas“ užsipultas ne dėl pavadinimo ir koncepto, o dėl produktų sertifikavimo, sudėtinių dalių žymėjimo. Dėl to įmonė nesiginčija ir taiso klaidas. Visgi didžioji VMVT raštų dalis su stebėtinu uolumu aprašo būtent konceptui skirtus priekaištus. Panašu, kad tarnautojai pamiršo savo pačių įstatyminius įpareigojimus – kad privalo tarnauti žmonėms, laikydamiesi šių principų: minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, rizikos vertinimo, mažareikšmiškumo atmetimo. Taip pat kad privalo išlaikyti tvarų ekonominės veiklos vykdymą bei verslo plėtrą.

Už šių privalomų ingredientų nesilaikymą tarnautojams taip pat gali tekti paaiškinti. Negi rimtai manoma, kad kompensuojamų vaistų negavusi močiutė ateis gydytis prabangiais saldėsiais? O galbūt VMVT siekia, kad visi prekystaliai būtų kaip sovietiniais laikais absoliučiai vienodi ir kad juose būtų išdėstytos vienodos kokybės, vieningą sovietinį standartą atitinkančios prekės? Nėra įvairovės – nėra problemos.

Kas šioje istorijoje tikrai turi terapinį poveikį, tai žaismingas, be jokios įtampos, šypsotis verčiantis santykis tarp paslaugos vartotojo ir tiekėjo. Todėl žmonės ir skuba pas „Daktarą Desertą“. Juk kiekvienas sveiko proto žmogus ir be ES raštų žino, kad juokas gydo.

Tad visai nenustebčiau, jei desertinės savininkams būtų skirtas SAM ar Premjerės apdovanojimas – už tai, kad valstybei sunkiu metu gydo žmones juoku, kad siekia suvienyti žmones humoru. Tiesa, yra viena problema: sena protėvių išmintis, kad „humoras gydo“ irgi neįtraukta į ES leistinų sveikumo teiginių sąrašą.

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

2021 11 10 12:06
Spausdinti