Meniu
Prenumerata

antradienis, birželio 15 d.


RUSIJA IR ES
Kodėl V. Putinui šypsosi žvaigždės
Evaldas Labanauskas

Dalis ekspertų ir politikų teigia, kad pastarųjų dienų įvykiai rodo, jog prezidento Vladimiro Putino režimas silpsta ir todėl imasi desperatiškų veiksmų. Manyčiau, kad viskas atvirkščiai – kaip pasakytų Palmyra, V. Putinui šypsosi žvaigždės, ypač galios žaidimuose su Vakarais.

Pradėkime nuo Baltarusijos. Protestai po pernai suklastotų prezidento rinkimų ir tiesmukiška kai kurių ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, parama jiems ne juokais išgąsdino Aliaksandrą Lukašenką ir kartu įstūmė jį į Kremliaus glėbį. Galiausiai protestai buvo išvaikyti, Baltarusijos opozicijos atstovai atsidūrė kalėjime arba užsienyje. Vakarų šalių bandymai vadinti A. Lukašenką „neteisėtu“ prezidentu ar ES sankcijos skaudžiausiai, regis, atsiliepė tik Druskininkų „Belorus“ sanatorijos darbuotojams.

Vakarai nebeturi nei svertų paveikti įvykius Baltarusijoje, nei kontakto kanalo su Minsko režimu, o dešimtmečius Maskvą mulkinęs buvęs kolūkio pirmininkas visiškai priklauso nuo V. Putino valios, ir tik Kremlius nuspręs, ar prisijungti šią šalį, ar palikti A. Lukašenką soste.

Kita pergalė posovietinėje erdvėje – 2020 m. Kalnų Karabacho karas. Čia Vakarai išvis nesikišo ir leido dar laisviau V. Putinui susitvarkyti su Armėnijos reformatoriumi Nikolu Pašinianu azerų ir turkų rankomis. Birželį Armėnijoje vyks išankstiniai rinkimai, ir labai tikėtina, kad į valdžią sugrįš seni geri Maskvos draugai.

Karą pralaimėjusi Armėnija tapo dar labiau priklausoma nuo Rusijos, o Kalnų Karabachas, de jure priklausantis Azerbaidžanui, virto nauja Rusijos kariuomenės baze Pietų Kaukaze. T. y. dar vienais Maskvos svertais tampant tiek azerus ir armėnus, tiek visą Pietų Kaukazo regioną.

Tiesa, į Rusijos sukonstruotą Kalnų Karabacho taikos susitarimą įtraukta ir Turkija, NATO narė, ir tai galima laikyti simbolišku Maskvos atsitraukimu – kito žaidėjo įleidimu į savo smėlio dėžę. Tačiau su sultonu visada galima susitarti – tai jau pavyko Sirijoje ar Libijoje, kur atrodė, kad Maskvos ir Ankaros kaktomuša neišvengiama.

Dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimo darbai vėl atnaujinti, ir šis energetinis geopolitinis projektas jau šiemet turėtų būti baigtas. Į tai akis užmerkė ir naujoji JAV prezidento Joe Bideno administracija. Tikimybė, kad likus tiesti keliasdešimt kilometrų dujotiekio Vokietija į viską spjaus dėl Ukrainos, yra minimali ar net minusinė. Dėl Aleksejaus Navalno apnuodijimo jau buvo kalbų, bet A. Navalnas sėdi – dujotiekis tiesiamas.

Sutelktos gausios Rusijos pajėgos prie Ukrainos sienos, žinoma, sukėlė didžiulį ES šalių ir visų Vakarų susirūpinimą. Bet šio rūpesčio, o greičiau – baimės, rezultatai ir yra tai, ką ir galėjo norėti pasiekti V. Putinas.

Gal ne žvaigždės čia kaltos, o paprasčiausiai Europa neturi rimtų svertų ir, svarbiausia, noro paveikti V. Putiną.

JAV prezidentas J. Bidenas, kuris ne per seniausiai viešai pripažino, jog mano, kad V. Putinas yra žudikas, pats paskambino tam pačiam „žudikui“ ir pasiūlė susitikti. Vašingtonas taip pat atšaukė planus Juodojoje jūroje dislokuoti du karo laivus. Rusijos propaganda tiesiai šviesiai tai įvardijo kaip tų pačių amerikiečių sugalvoto „Viščiuko žaidimo“ finalą – naujoji JAV administracija neišlaikė įtampos ir užleido kelią V. Putinui.

Tiesa, vakarietiška logika tai paaiškina kitaip – kam dar labiau didinti įtampą?

Būtent taip galima paaiškinti ir NATO valstybių nugesintą Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio iniciatyvą suteikti Ukrainai NATO narystės veiksmų planą. Pastarųjų žodžių junginys ypač saugomuose Šiaurės Atlanto aljanso koridoriuose, regis, tapo tabu – niekada nežinai, ar rusai tavęs nesiklauso.

Save geopolitine mėgstanti vadinti Europos Komisija Ukrainos klausimu kartojo tradicinę maldelę: rimtai susirūpinę. Balandį Rusijos keliamai įtampai Ukrainos pasienyje buvo skirtas tik neformalus nuotolinis Europos užsienio tarybos susitikimas (ir tik viena iš temų). Ukrainiečiai paprašė bent jau Rusijai taikyti sektorines sankcijas, bet ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis lakoniškai pasakė, kad sankcijų Rusijai klausimas nesvarstomas.

Vis dėlto skambius pareiškimus pamėgęs G. Landsbergis po minimo susitikimo pareiškė, kad apie sankcijas reikia kalbėti dar prieš raudonųjų linijų kirtimą: „Signalas turi būti aiškus, griežtas ir greitas.“ Ambicijų ir iniciatyvos taip pat nestokojantis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas iš dalies pakartojo G. Landsbergio žodžius apie raudonąsias linijas ir sankcijas, bet pridūrė, kad geriau būtų „konstruktyvus dialogas“. V. Putinas per savo metinį pranešimą patikslino, kad raudonąsias linijas nustatys pati Rusija.

Vis dėlto gal ne žvaigždės čia kaltos, o Europa neturi rimtų svertų ir, svarbiausia, noro paveikti V. Putiną. Žinoma, galėtų, tarkime, uždrausti prabangių Europoje gaminamų tualeto šepečių, kuriuos išgarsino A. Navalno filmas apie V. Putino rūmus, eksportą. Bet juk būtų negražu taip elgtis, kai su tais pačiais rusais deramasi dėl „Sputnik V“ vakcinos pirkimo ir gamybos. „Sputnik V“ – tai dar viena tikėtina V. Putino pergalė, kai ši vakcina patvirtinta ir net gaminama Europoje.

2021 05 12 07:00
Spausdinti