Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 23 d.


REDAKTORIAUS ŽODIS
Ko nori baltarusiai?
Ovidijus Lukošius

Užgrobtoms valstybėms išsivaduoti iš okupacijos, o tautoms – iš diktatorių gniaužtų reikia vos kelių sąlygų. Kad režimas nusilptų, kad jam priešintis būtų pasirengusi didelė, bet nebūtinai absoliuti visuomenės dalis, kad atsirastų autoritetą turintis pasipriešinimo judėjimo lyderis ar jų grupė.

Jau beveik metus tokią kovą stebime kaimynystėje – Baltarusijoje. Lietuva tai išgyveno prieš tris dešimtmečius ir buvo varomoji jėga, sugriovusi, atrodė, neįveikiamą sovietinę imperiją. Ar Baltarusija yra panašioje padėtyje kaip Lietuva praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje? Ar susiformavo tos būtinos sąlygos atsikratyti tirono? Pagaliau koks vaidmuo tenka Lietuvai ir kokia turėtų būti mūsų šalies pozicija?

Pradėkime nuo režimo būklės.

Jo ekonominę padėtį puikiai iliustruoja palyginimai su Lietuva. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad Lietuva šiais metais pagal bendrąjį vidaus produktą pirmą kartą aplenks Baltarusiją, dar net neįvertinus žalos, kurią ši šalis patirs dėl sankcijų. Dar 2019-aisiais Baltarusijos ekonomika už Lietuvos buvo 20 proc. didesnė. Šie skaičiai turėtų užtildyti skeptikus ir A. Lukašenkos ekonominio modelio garbintojus, kurių vis dar pasitaiko ir mūsų šalyje.

Baltarusijos ekonomika yra maža ir sukaustyta stagnacijos, o laisvoji rinka, reformos ir narystė ES lėmė, kad vienas dirbantis lietuvis sukuria trigubai daugiau vertės nei Baltarusijos gyventojas. Be Rusijos pagalbos Baltarusija žlugtų, o ES sankcijų jai kaina guls ant Rusijos pečių, jei Kremlius vis dar nuspręs tęsti A. Lukašenkos agoniją.

Pernai vykę masiniai protestai parodė, kad A. Lukašenka taip pat nebeturi atramos visuomenėje ir valdžią išsaugojo tik dėl jėgos žinybų, žiauriai susidorojančių su protestuotojais, lojalumo. Tarp Rusijos ir ES metų metus laviravęs A. Lukašenka šią partiją irgi pralošė – nepripažįstamas demokratinių Vakarų, jis vis labiau izoliuojamas ir tapo visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino.

Baltarusijos ekonomika yra sukaustyta stagnacijos, o laisvoji rinka, reformos ir narystė ES lėmė, kad vienas dirbantis lietuvis sukuria trigubai daugiau vertės nei Baltarusijos gyventojas.

Akivaizdu, kad A. Lukašenkos režimas yra nusilpęs ir laikosi tik dėl Rusijos paramos, o didelė baltarusių dalis norėtų matyti kitą šalies vadovą. Tačiau čia iškyla viena didžiausių kliūčių – režimo oponentai neturi lyderio, kuris vienytų opozicijos jėgas ir, svarbiausia, turėtų ir skleistų Baltarusijos ateities viziją.

Vilniuje prisiglaudusi Sviatlana Cichanouskaja, tikėtina, gavusi daugiausia balsų pernai vykusiuose, bet suklastotuose prezidento rinkimuose, yra Baltarusijos be A. Lukašenkos veidas, bet ne reali lyderė. Ji pati to nesiekia, o ir atiduoti balsai rinkimuose buvo ne už ją, o prieš A. Lukašenką.

Ilgus metus Baltarusijos opozicija nesiėmė realių veiksmų pakeisti A. Lukašenkos režimą ir nekūrė naujos šalies idėjos, neieškojo jai vietos šiuolaikinėje Europoje. Būti A. Lukašenkos priešininku buvo daugiau pragyvenimo šaltinis, gaunant fondų paramą ir prieglobstį užsienyje, o ne reali kova. Negalime teigti, kad situacija iš esmės pasikeitė, kai po pernykščių represijų į Vilnių ir Varšuvą plūstelėjo tūkstančiai režimo persekiojamų žmonių. Jie visi prieš A. Lukašenką, tačiau retas kalba ar žino, kokios Baltarusijos norėtų po jo. Tuo galima paaiškinti ir dalies Baltarusijos gyventojų apatiją – žmonės bijo permainų ir ypač nežinomybės.

Bet tai nereiškia, kad Lietuva negali turėti savo Baltarusijos vizijos ir siekti jos įgyvendinti. Lietuvai reikia demokratinės, prognozuojamos ir turtėjančios kaimynės. Tai greitai atsipirktų, tad yra ir pragmatiški, ir vertybiniai argumentai globoti ir stiprinti Baltarusijos opoziciją bei silpninti A. Lukašenkos režimą.

Taip pat remti ES ekonomines sankcijas Baltarusijai, nors dalį jų kainos teks sumokėti patiems. Tačiau, priešingai nei gąsdinimai, kurie artimiausiu metu skambės vis garsiau, ta kaina nebus didelė, nes Baltarusija nėra itin reikšminga prekybos partnerė. 2019 m. ji buvo septinta Lietuvos eksporto rinka (3,9 proc.), tačiau pagal lietuviškų prekių eksportą ši kaimynė tik 25-a (0,9 proc.).

Didžiulių nuostolių gali patirti valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ ir baltarusiškas trąšas kraunančios privačios Klaipėdos uosto bendrovės. Ypač Birių krovinių terminalas, kurio trečdalį valdo viena režimo kolonų „Belaruskali“ ir kurio akcininkai bei vadovai neseniai aktyviai įsitraukė į politiką, parėmę Ramūno Karbauskio populistinę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą ir prie jos prisiglaudę. Nesistebėkime, jei iš tos pusės pūstels skepticizmo ar priešiškumo sankcijoms vėjas.

Baltarusija A. Lukašenka atsikratys, tačiau ir ES, ir Lietuva turi siekti, jog tai būtų jų paskutinė kova už laisvę, kad vėliau netektų vaduotis ir iš Rusijos okupacijos.

Išsamiai apie Baltarusiją skaitykite naujausiame IQ numeryje

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2021 07 05 08:00
Spausdinti