Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 16 d.


KINIJA IR RYTŲ EUROPA
Kiniškas dalgis atsitrenkė į Baltijos akmenį
Edwardas Lucasas

Kas nors turėtų pasakyti Kinijos komunistų partijai neprasidėti su Estija, Latvija ir Lietuva. Palyginus su jų okupantais sovietais, šios trys šalys buvo išties mažos. Tačiau tarsi akmenėliai, pakliuvę į didelę mašiną, jos ją sugadino.

Dabar Baltijos šalys vėl imasi to paties, žlugdydamos Pekino režimo politikos Rytų Europos atžvilgiu parodomąjį renginį: vasario 9-ąją įvykusį viršūnių susitikimą 17+1. Tiesa, kad visose Baltijos šalyse, bendrai paėmus, gyventojų 200 kartų mažiau negu Kinijoje, kur gyvena 1,4 mlrd. žmonių. Visgi jos pasižymi kai kuo, ko stinga baugintojams Pekine: moralinio pasitikėjimo savimi.

Pavyzdžiui, jų atsisakymas priimti nusikalstamą Europos padalijimą pagal Molotovo-Ribbentropo paktą buvo ne istorijos pedantizmas. Jis atskleidė sovietinės imperijos fundamentalų melą: neva SSRS buvo laisvanoriška tautų ir respublikų sąjunga. Lietuvos akiplėšiškas pareiškimas apie atkuriamą nepriklausomybę 1990 metų kovą buvo triuškinamas smūgis sovietų valdžios legitimumui. Be to, buvo ir praktinių žingsnių. Tais pačiais metais Estijos vadovaujama iniciatyva subūrė kartu nepriklausomybės siekiančias respublikas ir demokratiją palaikančius rusus iš Maskvos ir Leningrado (dab. Sankt Peterburgo), džiugiai rezgusius sąmokslą prieš imperinį „centrą“.

Kinijos imperinės ambicijos apima žaidimus „skaldyk ir valdyk“ Europoje. Viena taktika – stiprinti savo įtaką neturtingesnėse „rytinėse“ narėse, suteikiant privilegijuotas kultūrines ir ekonomines sąlygas. Ji nutaikyta į 17 šalių: Albaniją, Bosnija ir Hercegoviną, Bulgariją, Čekiją, Estiją, Graikiją, Juodkalniją, Kroatiją, Latviją, Lenkiją, Lietuvą, Rumuniją, Serbiją, Slovakiją, Slovėniją, Šiaurės Makedoniją ir Vengriją. Visos jos yra buvusios pavergtosios tautos, išskyrus naujausią grupės narę Graikiją.

Kol kas šis metodas veikė gana gerai. Šiaip ar taip, niekas neatrodė susirūpinęs. Kinija – didelė šalis. Ji gali tapti atsvara Rusijai, tad kodėl neturėtume būti draugiški?

Iš tiesų, kai kurios šalys vis dar atrodo nematančios pavojų. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda dalyvavo Kinijos organizuotame viršūnių susitikime, galbūt skatinamas pasiūlymo sudaryti susitarimą dėl žemės ūkio produktų eksporto, taip pat galbūt jausdamasis ignoruojamas naujosios administracijos Vašingtone. Juk Joe Bidenas savo kolegai Varšuvoje dar nepaskambino.

Bet kokiu atveju, tai buvo klaida. Kadangi Lenkija dydžiu lenkia visas kitas septynioliktuko nares, jos pozicija yra lemiama. Ji galėtų žlugdyti Kinijos įtakos operacijas ir pradėti pačios Lenkijos regioninę lyderystę.

Laukiame su viltimi, kad taip ir nutiks. Tačiau šešios šalys nepakluso Kinijos nurodymams deleguoti savo aukščiausio rango politikus, atitinkančius organizatoriaus Xi Jinpingo asmeninį vaidmenį. Estija ir Latvija pasiuntė tik užsienio reikalų ministrus. Lietuva, šio pasipriešinimo lyderė, pasiuntė susisiekimo ministrą. Kinija įtūžo ir vidury nakties iškvietė Lietuvos ambasadorių, kad duotų pylos. Tai nesuveikė. Lietuva ne itin maloniai atsako į priekabes – galit paklausti Michailo Gorbačiovo.

Kinijos atgrasūs veiksmai žmogaus teisių atžvilgiu ir agresyvi užsienio politika taip pat padėjo užtikrinti pralaimėjimą – kaip ir faktas, kad 17+1 formato pažadai buvo perdėm gražūs, bet rezultatai pernelyg menki. Ir bent jau kai kurios Europos šalys supranta geopolitiką: jeigu nori, kad JAV remtų tavo gynybą nuo Rusijos, tuomet pravartu padėti priimantiems sprendimus Amerikoje spręsti jų prioritetinį klausimą – dėl Kinijos.

Tiesa, Kinija nepasidavė. Jos vakcinų diplomatija sulaukė sėkmės Vakarų Balkanuose, Vengrijoje, Ukrainoje ir Čekijoje. Tai pabrėžia Vakarų neryžtingumą ir nepakankamą organizuotumą.

Tačiau bręsta ir daugiau nesėkmių. Kinijos komunistų partijos pareigūnus turėtų ypač neraminti žinia apie didesnį Lietuvos įsitraukimą į konkuruojančią ir Vakarų remiamą Trijų jūrų iniciatyvą (3SI). Ši 12 narių turinti grupė siekia gerinti ryšius šalyse tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūros. Į ją turėtų būti įtrauktos naujos narės, pavyzdžiui, Suomija ir Ukraina, išplėstas šios iniciatyvos mandatas ir įkurtas nuolatinis sekretoriatas.

Pekino schemos fundamentali problema – kad joje niekada nebuvo „17“. Joje tebuvo „1“.

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2021 02 19 10:22
Spausdinti