Meniu
Prenumerata

pirmadienis, lapkričio 30 d.
KOMENTARAS
Kas yra H ir ar jam priklauso ateitis?
Marius Vaščega

Europa vis labiau orientuojasi į kovą su klimato kaita, aplinkos apsaugą ir atsinaujinančius energijos šaltinius. Nenuostabu, juk artėjame prie ribos, už kurios – nenuspėjamas klimatas, neatkuriamai užteršta gamta, tirpstantys ledynai, iškastinių išteklių trūkumas. Tad turime galvoti apie savo pasirinkimus. Jie priimami ne tik kiekvieno mūsų kasdienybėje, bet ir valstybių lygiu.

Dar ankstyvą pavasarį komisaro Virginijaus Sinkevičiaus inicijuotas ir Europos Komisijos pristatytas antrasis žiedinės ekonomikos veiksmų planas, kurio tikslas – kuo ilgiau išlaikyti išteklius ir jų vertę ekonomikoje, kuo labiau sumažinti atliekų kiekį ir išteklių, ypač neatsinaujinančių, naudojimą.

Vis aktyviau ieškodama galimybių, kaip panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius mūsų kasdienybėje ir taip išstumti iš rinkos planetą teršiančią energiją, liepą Europos Komisija priėmė naują vandenilio strategiją.

Vandenilis – cheminis elementas, periodinėje elementų lentelėje žymimas H. Tai pats lengviausias ir labiausiai paplitęs elementas Visatoje. Susidomėjimas vandeniliu kaip energijos šaltiniu kilo gan seniai, atsiradus pirmiesiems oro balionams. Vėliau jis buvo plačiai naudojamas kaip raketų kuras kosmoso pramonėje ir ne tik. Tiesa, kosminių technologijų kainos taip pat kosminės. Tad XX a. vandenilis buvo laikomas ateities energijos šaltiniu, nes tuo metu gaminti ir naudoti vandenilį plačiau buvo tiesiog per brangu. Kai 1966 m. „General Motors“ sukūrė pirmąjį vandeniliu varomą elektromobilį, tapo aišku, kad tai technologija, pristatyta anksčiau, negu visuomenė tam buvo pasirengusi.

Laikai pasikeitė. Esame netoli lūžio taško, kai vandenilis gali tapti įprastu ir kasdieniu energijos šaltiniu. Prognozuojama, kad Europoje vandenilio naudojimas, palyginti su visais energijos šaltiniais, didės nuo dabartinių 2 iki 13–14 proc. 2050 m.

Vandenilis švarus, nes jo degimo produktai yra du – energija ir vanduo. Tačiau labai svarbu, iš ko vandenilis išgaunamas. Vienas įprastų ir pigiausių šaltinių vandeniliui išgauti yra gamtinės dujos ar akmens anglys. Bet tai nėra sprendimas ateičiai, nes naudojami neatsinaujinantys šaltiniai ir gryninant išskiriamas anglies dioksidas. Kitas būdas yra elektrolizė, kai naudojant elektrą vanduo skyla į vandenilį ir deguonį. Toks vandenilio gryninimo būdas išskiria tiek anglies dioksido, kiek jo išsiskiria gaminant pačią elektrą.

Tad jei vandeniliui gaminti skirta elektra gauta iš atsinaujinančių šaltinių, tokių kaip vėjas ar saulė, vandenilio anglies dioksido išskyrimas naudojant jį kaip energijos šaltinį bei oro tarša yra iš esmės lygūs nuliui. Ar ne puiku?

Dėl šių ypatybių ir dėl savo lengvumo bei efektyvumo vandenilis tapo labai patrauklia alternatyva į atsinaujinančius energijos šaltinius besižvalgantiems transporto ir logistikos sektoriams, ypač traukinių, keltų ir sunkvežimių gamintojams. Juk elektros varikliui reikalingos baterijos, kurios yra sunkios ir jas užtrunka įkrauti. Ir taip nelengvos transporto priemonės su ličio baterijomis tampa dar sunkesnės ir lėtesnės. Tad varomos vandeniliu jos būtų efektyvesnės tiek kalbant apie degalų papildymą, tiek apie svorį.

Be transporto, vandenilis taip pat gali būti naudojamas kaip iškastinių išteklių pakaitalas daug anglies dioksido išmetančiuose sektoriuose, tokiuose kaip metalo ir chemijos pramonė, jo panaudojimas didėja ir kitose srityse. Svarbu ir tai, kad vandeniliui galima pritaikyti gamtinių dujų infrastruktūrą.

Deja, kol kas vandenilis retai išgaunamas elektrolizės būdu ir naudojant atsinaujinančius šaltinius. Pagrindinė priežastis yra kaina – toks gryninimo metodas rinkoje nekonkurencingas. Tačiau vis daugiau naudojant atsinaujinančių šaltinių vėjo ir saulės jėgaines ir gerėjant infrastruktūrai vis labiau mažėja tokiu būdu pagamintos elektros kilovato kaina. Toks kainos kritimas leis ne tik dažniau naudoti elektrą iš atsinaujinančių šaltinių, bet ir atpigins vandenilio išgavimą elektrolizės būdu.

Europos vandenilio strategija numato dideles investicijas ir palaipsnį vandenilio diegimą. Pirmajame etape, iki 2024 m., svarbu padidinti vandenilio elektrolizės pajėgumus ir vandenilio iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamybą. Tai paskatins didesnį vandenilio naudojimą chemijos pramonėje, kituose pramonės procesuose bei transporte, pavyzdžiui, autobusuose. Be abejo, tam bus reikalinga vandenilio degalinių plėtra, jų šiandien Europoje suskaičiuojama tik kiek daugiau nei 150. Antrajame etape, nuo 2025 iki 2030 m., vandenilio iš atsinaujinančių energijos šaltinių kaina turėtų tapti konkurencinga, o jo naudojimas plisti į metalo pramonę, sunkvežimių, geležinkelių ir jūrų transportą. Trečiajame etape, po 2030 m., vandenilio technologijos turėtų pasiekti brandą ir likusius pramonės sektorius, transportą bei komercinius pastatus.

Nepavėluokime į vandenilio autobusą. Ar bent jau vandenilio traukinį.

Marius Vaščega yra Europos Komisijos nario Virginijaus Sinkevičiaus komandos vadovas

2020 08 12 09:15
Spausdinti