Meniu
Prenumerata

pirmadienis, gegužės 25 d.
Juodieji D.Trumpo tviterio menai
Josephas S. Nye

Kritikai jau ne kartą klaidingai vertino JAV prezidento Donaldo Trumpo politinės komunikacijos gebėjimus. Galbūt dėl to, kad jis taip skiriasi nuo pirmtakų, pavyzdžiui, Franklino D. Roosevelto ir Ronaldo Reagano. Juk ir vienas, ir kitas garsėjo kaip „didieji komunikatoriai“.

F. D. Roosevelto ir R. Reagano nemėgo gana didelė amerikiečių visuomenės dalis, bet šie prezidentai kreipdavosi į gyventojus kaip į visumą ir bandydavo įtikti centristams. D. Trumpas, atvirkščiai, visų pirma taiko į jį išrinkusią mažumą. Jo inauguracinis kreipimasis labiau priminė rinkimų kalbą, o jau einant pareigas paskelbti melagingi pareiškimai ir provokuojantys dekretai sumažino centro pasitikėjimą, bet sustiprino elektorato paramą. D. Trumpo komunikaciniai gebėjimai buvo gludinami televizijos realybės šou pasaulyje, kuriame skandalingi ir provokuojantys pareiškimai traukia žiūrovų dėmesį ir plečia jų ratą. Šį metodą jis pasitelkė siekdamas Respublikonų partijos kandidato titulo, dėl kurio varžėsi net 17 asmenų. Tam tikrais skaičiavimais, D. Trumpas televizijoje gavo 2 mlrd. JAV dolerių vertės nemokamo reklamos laiko, palyginti su vos 100 mln. JAV dolerių, kurių sulaukė respublikonų konkurentas Jebas Bushas. Daugelis tikėjosi, kad jau tapęs oficialiu respublikonų kandidatu pagrindinėje kovoje dėl prezidento posto D. Trumpas pasirinks tradicinį labiau centristinį kelią. Tačiau jis vėl paneigė lūkesčius ir populistinę rinkimų kampaniją sutelkė į visuomenės grupes, kurios neteko darbo dėl globalios konkurencijos ir nepalankiai vertina pastarųjų kelių dešimtmečių kultūrines permainas. Tikslinė šios populistinės strategijos auditorija parinkta labai veiksmingai, todėl D. Trumpui pavyko laimėti Rinkikų kolegijos etapą, nors visuotinių balsų jis gavo kone 3 mln. mažiau. Pergalę rinkimuose šiam kandidatui užtikrino 100 tūkst. balsų trijose vadinamosios Rūdžių juostos valstijose. Atsižvelgdami į tai, daugelis stebėtojų tikėjosi, kad Baltuosiuose rūmuose įsikūręs D. Trumpas vis tiek galiausiai atsigręš į politinį centrą. Bet jis ir toliau glumina žinovus pataikaudamas pagrindiniam savo elektoratui. Esama nuomonių, kad taip šalies vadovas siekia suburti naują populistinę partiją iš darbininkų klasės rinkėjų (buvusių vadinamųjų R. Reagano demokratų) ir konservatyvių pažiūrų respublikonų Arbatėlės judėjimo. Netradicinis ir D. Trumpo komunikacijos priemonių pasirinkimas. Naujosios technologijos visada atveria naujų galimybių. F. D. Rooseveltas naudojo viešus kruopščiai parinkto tempo „pokalbius prie židinio“, kurie tapo įmanomi atsiradus radijo transliacijoms. R. Reaganas meistriškai sakydavo iš anksto parengtas kalbas per televiziją. Jo Baltųjų rūmų komanda administracijos pranešimuose susitelkdavo į svarbiausią dienos ar savaitės klausimą. Per savo rinkimų kampaniją D. Trumpas viešus pranešimus skelbė pasitelkęs tviterį bei kabelinę televiziją – taigi, lipo per galvas ir savo komandai ir žiniasklaidai. Daugelis nustebo, kad D. Trumpas šią praktiką taiko net iš Baltųjų rūmų. Jis ne vienintelis naudoja tviterį – Barackas Obama taip pat turėjo gerai prižiūrimą paskyrą. Bet D. Trumpas pats įsitraukęs į šį procesą, tad kyla klausimų, kaip suvaldyti politikos žaibus iš Baltųjų rūmų ir pareikšti nuomonę sudėtingais politiniais klausimais (pavyzdžiui, apie branduolinius ginklus) neviršijant 140 ženklų apribojimo. Vis dėlto, naudodamas tviterį kaip priemonę bendrauti su pagrindiniu elektoratu ir pritraukti dėmesiui į save, JAV prezidentas ir toliau sėkmingai stiprina rinkėjų palaikymą apeidamas Kongresą bei žiniasklaidą. Laikui bėgant politinė komunikacija keičiasi. Veiksmingų jos formų yra daug. Senovės graikai ruošdamiesi susirinkimams tobulindavo įgūdžius retorikos mokyklose. Ciceronas Romos senate pasižymėjo įsigilinęs į iškalbos meną. Woodrow Wilsonas vaikystėje nebuvo pats gabiausias mokinys, bet sėkmingai išmoko rėžti kalbas klausytojams, nes manė, kad tai – neatsiejama lyderystės dalis. Winstonas Churchillis dažnai minėjo, esą karjerą padarė perpratęs anglų kalbos sakinį. Martinui Lutheriui Kingui padėjo tai, kad jis užaugo JAV afrikiečių bendruomenėje, pasižyminčioje giliomis bažnytinėmis tradicijomis, kuriose gausu ritmų ir šnekamosios kalbos. Vieniems tai sekasi geriau, kitiems – prasčiau. Buvęs Niujorko valstijos gubernatorius Mario Cuomo kartą palygino Billą ir Hillary Clintonus: „Ji – labiau metodistė, o jis – labiau teatro aktorius.“ Vis dėlto iškalba ir retorika – ne vienintelės veiksmingos politinės komunikacijos formos. Ne mažiau svarbūs nežodiniai ženklai. Kai kurie įkvepiantys vadovai buvo prasti oratoriai, pavyzdžiui, Mahatma Gandhi. Bet paprastos valstietiškos jo aprangos ir gyvenimo būdo simbolika bylojo garsiau nei žodžiai. Palyginus šiuos vaizdus su nuotraukomis, kuriose jaunas drovus M. Ghandi stovi įsispraudęs į klasikinį britų teisininko kostiumą, akivaizdu, kad jis labai gerai suprato komunikaciją simboliais. Tam tikru atžvilgiu panašiai elgiasi ir D. Trumpas. Ko verta rinkimų kampanijos simboliu tapusi raudona beisbolo kepuraitė su šūkiu „Grąžinkime Amerikai didybę“, jo kaip verslininko susižavėjimas prekės ženklais ir tviterio naudojimas.
Vadovai turi ne tik mokėti retorika bei simboliais bendrauti su klausytojais per atstumą, bet ir gebėti komunikuoti akis į akį.
Tačiau vadovai turi ne tik mokėti retorika bei simboliais bendrauti su klausytojais per atstumą, bet ir gebėti komunikuoti akis į akį bei mažose grupelėse. Tam tikrais atvejais šis glaudus bendravimas yra svarbesnis nei retorika. Organizacinį gebėjimą pritraukti ir valdyti veiksmingą kabinetą sunkoka suderinti su valdžios demonstravimu per tviterį. Harry Trumanas nebuvo didis oratorius, bet šį trūkumą kompensavo pritraukęs ir sumaniai valdydamas puikių patarėjų žvaigždyną. Dar viena svarbi vadovo komunikacijos forma yra tinkamo pavyzdžio rodymas. Tikėdamasis nepalankios visuomenės reakcijos į 2007 m. sprendimą pakelti valdžios pareigūnų atlyginimus, Singapūro ministras pirmininkas Hsienas Loongas Lee paskelbė pats atsisakysiąs didesnio užmokesčio. Kalbant apie simbolius, susijusius su interesų konfliktais, D. Trumpas politinės komunikacijos meno dar neperprato. Naujasis JAV prezidentas kol kas parodė esąs veiksmingesnis politikos komunikatorius, nei tikėjosi kritikai. Bet ar netradiciniai metodai padės tolesnėje perspektyvoje, tebėra vienas svarbiausių jo kadencijos klausimų. Josephas S. Nye yra Harvardo universiteto lektorius
2017 05 02 11:24
Spausdinti