Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugpjūčio 14 d.
SSRS GRIŪTIS
J. B. Hannibalssonas: kas prarado Rusiją?
Jónas Baldvinas Hannibalssonas

„Vakarų politikos formuotojai pripažino, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo unikali galimybė padėti laisvei įsišaknyti Rusijoje ir Eurazijoje. Tuo pat metu buvo iškilusi milžiniška rizika“, – rašo Stephanas Kieningeris knygos „Exiting the Cold War – Entering a New World“ skyriuje „Pinigai Maskvai: Vakarai ir finansinės pagalbos Michailui Gorbačiovui klausimas“. 

Berlyno sienos griūtis 1989-aisiais buvo reikšmingas įvykis. Tai įvyko beveik netyčia. Tai tapo įmanoma dėl nesusipratimo tarp vieno Rytų Vokietijos žemo rango pareigūno ir jo vadovų. Tai pradėjo istoriją pakeitusių įvykių virtinę. Tai nebuvo nei numatyta, nei iš anksto suplanuota, nei įsakyta iš aukščiau. 

Tai buvo „žmonių valdžios“ veiksmas. Vienas įvykis paskatino kitą. Dvejais metais vėliau kažkada galinga Sovietų Sąjunga nebeegzistavo. Ji paprasčiausiai iširo taikiai – ne su trenksmu, o tyliai. Niekas negalėjo to numatyti, nors apatiškos imperijos silpnumo simptomai jau seniai buvo akivaizdūs. Tačiau išgydyti pacientą – reformuoti sistemą – norėjusį žmogų, Michailą Gorbačiovą, prarijo ir nusinešė ta įvykių grandinė.

Tai įvyko prieš 30 metų. Praėjusį rudenį Johnso Hopkinso universitetas, bendradarbiaudamas su Brukingso institutu Vašingtone išleido knygą „Exiting the Cold War – Entering a New World“, kurioje siekiama išanalizuoti tų istorinių įvykių svarbą. Knygos redaktoriai, Danielis S. Hamiltonas ir Kristina Spohr, šiam tikslui subūrė daugybę autorių. Kai kurie iš jų – ten buvę veikėjai iš M. Gorbačiovo, JAV prezidento George’o H. W. Busho, Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio artimos aplinkos ar kitaip politiškai susijusios figūros. 

Du autoriai kalba apie Baltijos šalių kelią į laisvę, kuris, kaip dabar jau žinome, buvo Sovietų Sąjungos pabaigos pradžia. Be to, knygoje yra įdomių tekstų apie Lenkijos judėjimą „Solidarumas“, atskleidžiančių sovietinio komunizmo intelektualinį bankrotą. Taip pat į leidinį vertingą įnašą įdėjo mokslininkai, turėję prieigą prie istorinių archyvų, kurie dabar jau tapo prieinami.

Pažvelgus į tuos istorinius įvykius po 30 metų, kyla daug klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Kodėl Sovietų Sąjunga subyrėjo? Kaip reagavo Vakarų demokratijų lyderiai? Ar jie pasinaudojo unikalia galimybe „padėti laisvei įsišaknyti Rusijoje ir Eurazijoje“? O gal jie buvo nepasirengę, paprasčiausiai per mažai ir per vėlai reagavo į įvykius? Ar jie iš esmės prarado unikalią galimybę padaryti mūsų pasaulį saugesne vieta?

Kodėl subyrėjo Sovietų Sąjunga? Štai ką atsakė seras Rodericas Lyne’as, Jos Didenybės ambasadorius Maskvoje (1987–1990): „Sovietų Sąjungos ir Varšuvos sutarties šalių tautos baigė Šaltąjį karą nuversdamos komunizmą. Tai, kad Šaltasis karas pasibaigė tada, kada pasibaigė, ir tai, kaip tai nutiko, įvyko ne dėl Ronaldo Reagano, o dėl Michailo Gorbačiovo ir žlungančios sistemos palikimo, kurį jis paveldėjo ir bandė reformuoti.“

Kitaip tariant, artėjant M. Gorbačiovo valdymo pabaigai, Sovietų Sąjunga paprasčiausiai bankrutavo tiek intelektualiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Galų gale M. Gorbačiovo likimas buvo begaliniais prašymais dėl kreditų ir paskolų maldauti Vakarų lyderių pinigų, kad sovietinė sistema diena iš dienos išliktų gyvybinga. Valdant Borisui Jelcinui, nereformuota Rusijos ekonomika patyrė laisvą kritimą. Net pagrindinės prekės nepasiekdavo parduotuvių. Ryškus pavyzdys: „Iki 1992 metų Šiaurės laivyno vadas admirolas Gromovas turėjo „maldauti norvegų“ aprūpinti jo karius humanitarine pagalba.“ Vargu ar galėjo būti didesnis pažeminimas.

Davidas C. Gompertas, kažkada dirbęs JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio asistentu, situaciją apibūdina taip: „Iš esmės šie įvykiai įvyko todėl, kad sovietinis komunizmas – marksistinės ideologijos, centralizuoto ekonominio planavimo, valstybės ir partijos biurokratijos, Rusijos imperializmo ir konfrontacijos su Vakarais mišinys – subyrėjo nuo savo paties naštos. Jo ideologija negalėjo pakęsti tiesos; jo centralizuotas ekonominis planavimas sulėtino modernizaciją; jo biurokratija buvo masyvi; jo propaganda – pasenusi; kariuomenė – per didelė; ginklavimosi varžybos nusausino investicinį kapitalą, o imperializmas, įskaitant karinės intervencijos reikalavimus, sukėlė bankrotą ir pareikalavo Afganistane netoleruotinai daug žmonių gyvybių. Sovietų Sąjunga nebegalėjo konkuruoti su Vakarais nei technologiniu, nei ekonominiu, nei kariniu, nei idėjų požiūriu. Dar blogiau, jos pagrindinio pajamų šaltinio, iškastinio kuro, kaina smigo žemyn.“

Kitas britų ambasadorius Maskvoje (1988–1992), seras Roderichas Braithvaite’as, padėtį apibendrina tokiais žodžiais: „Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo ekonominių kančių ir politinės disfunkcijos dešimtmetis. Vakarų ekspertai, pasitelkę netinkamai pritaikytas teorijas ir turėdami mažai praktinės patirties, apibėrė rusus netinkamais patarimais, kaip išardyti žemyno masto komunistinę ekonomiką. Žmonės vėliau stebėjosi, kodėl Lenkija sugebėjo gana sklandžiai suvaldyti ekonominius pokyčius, o Rusija – ne. Iš dalies atsakymas sietinas su žymiai didesniu Rusijos dydžiu, naujausios laisvosios rinkos patirties stygiumi ir tuo, kad komunistinę santvarką Rusijoje rusai primetė patys sau, o Lenkijoje tai buvo palyginti nesenas, svetimas importas, lengviau atskirtas ir atmestas.“

Tai – iš dalies tiesa, bet tik iš dalies. Tiesa, kad sovietų imperija buvo pasiekusi savo mirties fazę. Ji negalėjo būti išgelbėta, lygiai kaip Britų ar Prancūzijos imperijoms negalėjo būti įkvėpta gyvybės po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas, norėjęs reformuoti sistemą, neturėjo nei idėjų, nei išteklių tai padaryti. Jam beviltiškai reikėjo pagalbos.

Koks buvo Vakarų atsakas? Jis buvo beprasmis. Viena vertus, jie norėjo išlaikyti M. Gorbačiovą valdžioje kaip partnerį užbaigiant Šaltąjį karą. Tačiau, kita vertus, JAV prezidentas G. H. W. Bushas buvo tvirtai nusiteikęs neskirti jokios finansinės paramos, kuri buvo būtina bet kokio reformos plano sėkmės sąlyga.

Reikėjo naujo Maršalo plano. Panašaus masto ir įgyvendinimo pobūdžio kaip tas, kuris padėjo atstatyti Europą iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių. Grigorijaus Javlinskio planas buvo toks. Jį įgyvendinti būtų kainavę maždaug 150 mlrd. dolerių per penkerius metus. Ne tam, kad jie paskęstų bankrutuojančios sistemos juodojoje skylėje, bet siekiant pasinaudoti proga pagelbėti rusams „padėti laisvei įsišaknyti Rusijoje ir Eurazijoje“.

Vienintelis Vakarų lyderis, supratęs tai ir pasinaudojęs proga, buvo vokiečių kancleris H. Kohlis. Keliuose susitarimuose su M. Gorbačiovu H. Kohlis gavo jo pritarimą taikiam Vokietijos susivienijimui ir suvienytos Vokietijos tolesnei narystei NATO. Jis sutelkė finansinių išteklių (iš pradžių 20 mlrd. Vokietijos markių, kad tai būtų įmanoma, tačiau iki 1994 metų suma priartėjo prie 100 mlrd. markių; šiomis lėšomis buvo padengtos sovietų kareivių išvedimo išlaidos). Jis sumokėjo tuos pinigus ir gavo tai, ko norėjo.

Prezidentas G. H. W. Bushas nedarė nieko panašaus. Jis buvo visiškai nepasiruošęs. Tai įrodo jo liūdnai pagarsėjusi vadinamoji „Kijevo kotleto kalba“, pasakyta Kijeve 1991-ųjų rugpjūčio 1 dieną, likus trims savaitėms iki Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo ir lygiai 145 dienoms iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Kokia buvo jo žinia? Jis kreipėsi į ukrainiečius su raginimu „nepasiduoti savižudiškam nacionalizmui“ ir išlaikyti Sovietų Sąjungą vientisą siekiant taikos ir stabilumo. Pasak „The New York Times“ skiltininko Williamo Safire’o, tai buvo „labai klaidingas tikrovės vertinimas“. Net ir tai labai švelniai pasakyta.

Ar buvo prarasta didžiausia galimybė pakeisti istorijos eigą kelioms kartoms? Ar tai buvo lyderių nesėkmė – „vizijos dalykas“ – kaip pats G. H. W. Bushas paniekinamai tai apibūdino? M. Gorbačiovas buvo suinteresuotas partneris. Ar pagal naują Maršalo planą reformuoti Rusiją jos demokratinės jėgos turėjo šansą sėkmingai reformuoti ekonomiką ir sukurti demokratines institucijas? Ar mums būtų pavykę pakloti pamatus naujai „Eurazijos ir Atlanto saugumo sistemai“ ateityje? Nežinau. Niekas nežino, nes tai buvo prarasta galimybė. Tačiau iš anksto nebuvo jokios priežasties manyti, kad tai yra neįmanoma misija.

Ar perėjimas nuo centralizuoto sovietinio tipo ekonomikos prie decentralizuotos, bet veikiančios rinkos ekonomikos, buvo ekonomikos mokslo terra incognita? Toli gražu. Tai vadinama socialine rinkos ekonomika.

Pasak Masačusetso technologijos instituto ekonomikos profesoriaus Acemoglu, tai yra „politikos pagrindas, kuris atsirado ir įsitvirtino Europoje, ypač Skandinavijos šalyse XX amžiuje. Jis orientuotas į rinkos ekonomikos perteklių viešpatavimą, nelygybės mažinimą ir mažiausiai pasiturinčiųjų gyvenimo lygio gerinimą... Paprasčiau tariant, Europos socialdemokratija yra rinkos ekonomikos reguliavimo, o ne jos išstūmimo sistema.“

„Socialdemokratija, plačiuoju požiūriu, tapo pokario klestėjimo pagrindu visame pramoniniame pasaulyje. Tai apima JAV, kuriose „Naujasis kursas“ ir vėlesnės reformos sustiprino arba įvedė svarbius socialdemokratų susitarimo komponentus, įskaitant kolektyvines derybas, socialinės gerovės politiką ir valstybinį švietimą“, – sako profesorius Acemoglu apie praktinę socialinės rinkos ekonomikos sistemos sėkmę.

Ar disidentai, reformų judėjimų lyderiai Vidurio ir Rytų Europoje ir net Rusijoje, nežinojo apie šias idėjas? Tikrai ne. Yra net plačiai pripažinta „socialistinės rinkos ekonomikos“ minties mokykla, siejama su emigravusio lenkų ekonomisto Oskaro Lange vardu. Ironiška, bet ji kartais vadinama kita Čikagos mokykla: Oskaro Lange’o Čikagos mokykla, o ne ta, kuri siejama su Miltono Freedmano vardu ir neoliberalizmu.

Prieš daug metų, jei tiksliau – 1961-aisiais, būdamas jaunas politinės ekonomikos studentas, buvau pakviestas kartu su grupe ekonomikos studentų iš Skandinavijos šalių ir Jungtinės Karalystės dalyvauti Zakopanėje, Tatrų kalnuose Lenkijoje, rengtame seminare būtent šia tema. Jie pavadino jį „Socialistinė rinkos ekonomika“. Mūsų mokytojai buvo mokslininkai iš Lenkijos (Bobrowskis) ir Čekoslovakijos (Ota Šik). Buvo nagrinėjama, kaip etapais išardyti centralizuotą komandinę ekonomiką. Pirmiausia – žemės ūkyje, leidus žemdirbiams parduoti savo produkciją miestų turguose. Antra – pripažinti įvairias nuosavybės teisių formas įprastame versle konkurencingomis rinkodaros sąlygomis tiek gamyboje, tiek platinime. Vis dėlto gamtos išteklių nuosavybė būtų bendra, o pagrindinės paslaugos (tokios kaip švietimas, sveikatos apsauga, energija ir viešasis transportas) turėtų būti teikiamos kaip viešosios paslaugos nesiekiant pelno.

Iš esmės tai yra Skandinavijos šalių modelis. Šiuo metu jis yra plačiai pripažintas kaip sėkmingiausias socialinis ekonominis planetos modelis. Pereinamuoju laikotarpiu pirmiausia reikia finansinės paramos stabiliai valiutai užtikrinti, suvaldyti infliaciją panaikinus kainų reguliavimą ir užsitikrinti užsienio kapitalą investicijoms ir technologijų perdavimui. Mokesčių sistema turi užtikrinti tinkamas paskatas, kad būtų veiksminga. Kinai tai vadina Kinijos modeliu ir patento teises suteikia Deng Xiaopingui. Tai buvo itin sėkmingas modelis, leidęs šimtams milijonų žmonių pakilti iš viduramžiško skurdo iki tinkamo gyvenimo lygio.

Jei Sovietų Sąjungos griūtis iš tikrųjų buvo unikali galimybė pastatyti naują ir demokratišką Rusiją ant žlugusios komunistinės sistemos griuvėsių, mes jau žinome, kad tai buvo praleista „unikali galimybė“. Po chaoso ir irimo B. Jelcino valdymo metais Rusija grįžo į savo praeitį kaip autoritarinė valstybė su imperiniais užmojais – taigi, tapo pavojinga savo kaimynėms. Tai iš tikrųjų buvo Vakarų lyderių nesėkmė.

Didelės viltys, kurias turėjome naujos pasaulinės tvarkos laikais, pagrįstos tvirtais socialinės rinkos ekonomikos, demokratijos ir teisinės valstybės pagrindais, nebuvo įgyvendintos. Mes perėjome nuo vieno kraštutinumo prie kito; nuo centralizuotos komandinės ekonomikos neveiksmingumo prie siaubingos rinkos fundamentalizmo nelygybės, be socialinės kontrolės. Kylančios oligarchijos – tiek JAV, tiek Rusijoje – kelia grėsmę tikrajai demokratijai.

Pasak profesoriaus Acemoglu, „reikia ne rinkos fundamentalizmo,.. o socialdemokratijos. JAV reikia veiksmingo reguliavimo, kad būtų suvaldyta koncentruota rinkos galia. Darbuotojams reikia didesnio balso, reikia stiprinti viešąsias paslaugas ir apsaugos tinklą. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tas, kad JAV reikia naujos technologijų politikos, kuri užtikrintų, kad ekonominio vystymosi trajektorija būtų naudinga visiems.“

Tai galioja ir mums visiems.

Jónas Baldvinas Hannibalssonas yra Islandijos politikas, ekonomistas ir diplomatas, 1988–1995 m. jis buvo šios šalies užsienio reikalų ministras.
2020 03 10 12:31
Spausdinti