Meniu
Prenumerata

antradienis, gegužės 11 d.


KOMENTARAS
Išnaudodama savo taktinius privalumus Rusija kasasi strateginę duobę
Edwardas Lucasas
E. Lucasas

Suskystintų gamtinių dujų (SGD) krovinio pristatymas į naują terminalą Kroatijoje ir Kremliaus pastangos užlaužti ranką į keblią padėtį patekusiam Baltarusijos režimui atrodo turintys mažai bendra. Vis dėlto jie yra to paties paveikslo dalys: Rusijos taktiniai laimėjimai veda ją į strategines nesėkmes.

Rusija paveldėjo pavydėtiną palikimą iš sovietinės imperijos ir atrodė esanti patikima gausių ir nebrangių dujų tiekėja. Stiprinti atsparumą diversifikuojant tiekimą, didinti saugyklų talpą, rinkti kokybiškesnius duomenis, tiesti naujus jungiamuosius vamzdynus ir skatinti konkurencingas valdymo struktūras atrodė grynas laiko švaistymas. 2006 metų kovą viename „The Wall Street Journal“ straipsnyje buvo šaipomasi iš Europos ministrų, kaip tik susirūpinusių dėl savo žemyno apsirūpinimo dujomis, „isterijos“. Autoriai aiškino, kad bet koks Kremliaus mėginimas spausti savo kaimynes reikštų beprasmiškai kenkti sau. Esą tiekėjams reikia klientų, kaip ir pirkėjams reikia tiekėjų.

Rusijoje sprendimus priimantys asmenys padėtį vertino kitaip. Jie dažnai naudodavosi kitų šalių priklausomybe nuo importo iš Rusijos ir savų prekių eksporto. Jie nubaudė Lietuvą, pardavusią savo naftos perdirbimo įmonę Vakarų pirkėjui, Ukrainą – už (neva) neapmokėtas sąskaitas, Estiją – už karo memorialo perkėlimą, Sakartvelą – už pralaimėtą karą dėl okupuotų šalies teritorijų, taip pat daugelį kitų šalių.

Šie sprendimai sukelia pasekmių. Šalys diversifikavo savo energijos išteklių importą. Lietuva įsirengė SGD terminalą ir iškart susiderėjo su anksčiau monopolį turėjusia Rusijos tiekėja dėl svaraus kainų sumažinimo. Kroatijos labai lauktas ir ilgai atidėliotas naujo terminalo Krko saloje atidarymas panašiai transformuoja pasiūlos galimybes Pietryčių Europoje – ypač Vengrijai. Europos Sąjunga apmokėjo dalį šio projekto ir daugelį panašių schemų. ES 3-iasis energetikos paketas taip pat įpareigojo atsieti dujų tiekimą ir skirstymą, be to, nukreipė visus konkurencijos įstatymų pajėgumus prieš „Gazprom“ korupcinį ir išnaudojamą eksporto modelį.

Dar reikia daug nuveikti, ypač blokuojant dujotiekį „Nord Stream 2“. Tačiau energetikos saugumas jau dabar yra daug didesnis, o Rusijos padėtis – silpnesnė. Iš viso šito galima pasimokyti, kad išsigandę ir įpykę žmonės gali veikti ryžtingai, net jeigu tenka kai ką paaukoti.

Dabar Kremlius daro tokią pačią klaidą su Baltarusija. Prodemokratiniai protestai susilpnino Aliaksandro Lukašenkos režimą, bet jo nenuvertė. Rusijos valdžia įžvelgia galimybę užgrobti svarbiausias pramonės įmones ir stumti šią šalį į glaudesnę „sąjunginę valstybę“, didinsiančią Rusijos įtaką jos gynybos ir užsienio politikai.

A. Lukašenkai lieka mažai kitų pasirinkimų. Jis negali sutramdyti protestuotojų neturėdamas bent jau nebylaus savo galingiausios kaimynės palaikymo. Žarstyti pažadus yra viena, o juos tesėti – visai kas kita. Rusija gaus, ko nori – kol kas.

Dar reikia daug nuveikti, ypač blokuojant dujotiekį „Nord Stream 2“. Tačiau energetikos saugumas jau dabar yra daug didesnis, o Rusijos padėtis – silpnesnė.

Tačiau vykstant politinei sumaiščiai Maskvos veiksmai taip pat padeda naujai suvokti Rusijos imperializmą. Nacionalinė tapatybė Baltarusijoje snaudė dešimtmečius. Pasibjaurėjimas režimo primityviai suklastotais rinkimais ją atgaivino. Ji vis dar nesusiformavusi: opozicijos vadovybė iki šiol nėra išdėsčiusi vizijos, kokios šalies ji norėtų ir kokios yra jos istorinės šaknys. Ukrainos ir Lenkijos raida per pastaruosius 30 metų rodo, ko galima imtis ir ko reikėtų vengti. Rusijos elgesys beveik neabejotinai užtikrina, kad laisva, demokratinė Baltarusija nenorės palaikyti su artimų ryšių su Maskva.

Ciniškai išnaudodama trumpalaikius privalumus Rusija nutiesė kelią į milžinišką strateginę nesėkmę – ji atstūmė savo vienintelę likusią reikšmingą sąjungininkę. Tai užtikrina, kad baltarusiai dabar tapatina Rusiją su neapkenčiamu režimu, juos mušančiu ir žeminančiu. Be to, jie laiko šią šalį ekonomine grobuone. Baltarusiai gali būti (ir gana teisingai) nusivylę Vakarų baikštumu ir neveiklumu. Tačiau jie vis labiau nerimauja ir bjaurisi šalies, anksčiau jų laikytos artimiausia kaimyne, elgesiu.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2020 12 03 10:51
Spausdinti