Meniu
Prenumerata

trečiadienis, rugsėjo 23 d.
DEMOKRATIJA
Epochos lūžis gali įvykti
Paulas Zemiakas
Scanpix
Paulas Ziemiakas.

Europos Sąjunga ir Rusija galėtų kartu paruošti kelią Baltarusijai pereiti į demokratiją ir taip sukurti naują tarpusavio pasitikėjimą

Baltarusijos žmonės sukilo. Taikiai, ryžtingai, drąsiai. Su gėlėmis rankose jie stoja priešais tą, kuris iš savo tautos pagrobė apsisprendimo teisę laisvuose rinkimuose. Ryžtas žmonių, nepaisant politinių motyvų paskatintų areštų, valdžios institucijų panaudoto brutalaus smurto, vandens patrankų, įkalinimo autobusų ir policijos automobilių, nepaisant ašarinių dujų, guminių lazdų ir garsinių granatų, vis tiek besipriešinančių diktatoriui Lukašenkai, žavi ir įkvepia. Juk priešais didžiulę lazdomis ginkluotų specialiųjų pajėgų masę, paruoštas transporto priemones, gabenančias ten, kur vykdomos sadistinės smurto orgijos, nusidriekusios begalinės, švytinčios, taikios žmonių eisenos. Manoma, kad praeitą sekmadienį demonstracijose dalyvavo apie pusė milijono žmonių ir tai – vien tik Minske!

Mes esame liudininkai istorinio šanso, dėl kurio taikiai kovoja šimtatūkstantinės baltarusių minios. Šansas, kuriuo 1989-aisiais pasinaudojo ir žmonės Rytų Vokietijoje, mano gimtinėje Lenkijoje ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Tuometė taiki revoliucija parodė, kad žmonių laisvės ir teisės siekis yra stipresnis nei valstybės aparato melo pinklės, sienos, dygliuota viela ir įsakymas šauti. Kadangi mus sieja ši istorinė patirtis ir žinome, koks sunkus yra tas kelias, dabar turime palaikyti Baltarusijoje taikiai protestuojančius žmones.

Šių žmonių ryžto simbolis yra Sviatlana Cichanouskaja. Ji simbolizuoja į gatves išėjusių ir už savo laisvę kovojančių piliečių drąsą. Ji – solidarumo ženklas, todėl man buvo svarbu su ja susitikti Vilniuje ir pakalbėti apie tai, ko siekia žmonės Baltarusijoje. Kai žmonės sutinka rizikuoti savo šeimos neliečiamybe, kai moteris, nepaisydama vyro įkalinimo, stoja į kovą už visos šalies žmonių, ne tik savo šeimos, laisvę, tai – veiksmai, kurių daugelis iš mūsų net neįsivaizduoja. Jau šiandien ji pas mus pagrįstai vadinama „Minsko didvyre“.

Nors mums ir reikia stiprių ženklų, vien solidarumo gestų neužtenka. Todėl teisingas ir svarbus buvo Europos Vadovų Tarybos sprendimas nepripažinti suklastotų Lukašenkos perrinkimo rezultatų. Rinkimų rezultatų klastotojai – tai ne rinkimų nugalėtojai. Rinkimai Baltarusijoje nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi.

Tačiau Aliaksandras Lukašenka – ne tik rinkimų rezultatų klastotojas. Jis – brutalus diktatorius. Nuoseklus atsakas į jo veiksmus turi būti tikslingos sankcijos jam, jo aplinkos žmonėms ir visiems, prisidėjusiems prie rinkimų rezultatų klastojimo ir smurto bangos. Tai – ir vadovaujamas pareigas einantys teisėsaugos institucijų atstovai, dalyvavę brutaliose represijose prieš nepriklausomą žiniasklaidą, žurnalistus, aktyvistus ir taikius demonstrantus. Bet sankcijos turi būti taikomos ir pavieniams policininkams. Tokioje situacijoje, kai jiems pažadamas nebaudžiamumas ir jie, anonimiškai prisidengę šalmais ir uniformomis, išeina vykdyti įsakymo, kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus ir negali pasislėpti už vienokios ar kitokios „būtinybės vykdyti įsakymą“. Daugelis pasinaudojo ta situacija smurto orgijoms kelti. Už tai jie turi būti patraukti atsakomybėn pagal Baltarusijos įstatymus, o esant būtinybei – ir tarptautiniu mastu.

Sankcijos turi apimti ir turto bei sąskaitų bankuose įšaldymą bei draudimą atvykti į Europos Sąjungą. Jei Lukašenkai pavyktų pasitelkus smurtą ir toliau išlaikyti savo valdžią, turėsime svarstyti ir sektorinių ekonominių sankcijų įmonėms, glaudžiai bendradarbiaujančioms su režimu, klausimą. Ribojamosios priemonės turėtų būti taikomos ir Centrinės rinkimų komisijos nariams bei teritorinėms ir vietinėms rinkimų komisijoms, dalyvavusioms didelio masto rinkimų rezultatų klastojime.

Vis dėlto būtų geriausia, jei Lukašenka leistų savo žmonėms įvykdyti taikų perėjimą ir taikiai pasitrauktų. Galbūt vieną dieną žmonės jam net atleistų už jo nusikaltimus. Centrinė valdžia, taip pat vietos administracijos ir valdžios institucijos turi užmegzti dialogą su streikuojančiais ir protestuojančiais žmonėmis, pripažinti S. Cichanouskajos inicijuotą koordinavimo tarybą ir kalbėtis tarpusavyje apie naujus rinkimus. Pagrindinės teisės, tokios kaip teisė į susirinkimo ar saviraiškos laisvę, turi būti nuolat užtikrinamos visoje šalyje. Tačiau visų pirma turi būti išsaugota teisė į informacijos laisvę. Interneto išjungimas, žurnalistų suėmimas bei didžiulis spaudimas laisvai žiniasklaidai yra visiškai nepriimtini. Spaudos laisvė turi būti užtikrinama visada.

Svarbiausia – nedelsiant nutraukti smurtą. Ministrai, aukšto rango vyriausybės pareigūnai, saugumo pajėgos ir policija turėtų nebevykdyti baudžiamųjų įsakymų prieš savo tautą ir pereiti į tautos, kurią jie prisiekė ginti, pusę. Turi būti nutrauktas kraujo praliejimas gatvėse, kalėjimų kiemuose ir režimo kankinimo kamerose.

Lukašenkos režimas privalo nedelsiant paleisti politinius kalinius ir demonstracijų metu savavališkai suimtus žmones. Reikia išsiaiškinti ir ištirti, kas nutiko daugybei dingusių žmonių.

Baltarusiai nenori revoliucijos ir geopolitinių pokyčių. Jie tik nori, kad jiems būtų suteiktos teisės ir laisvės, kurias jiems garantuoja jų pačių konstitucija. Realiomis šiandieninės Baltarusijos sąlygomis tai reiškia demokratines ir taikias permainas. Jie nori laisvai ir patys spręsti dėl savo šalies ateities.

Tokių pokyčių pagrindas yra dialogas. Svarbu palaikyti šį opozicijos pasirinktą kursą ir padėti sukurti sąlygas laisviems rinkimams pagal tarptautinius standartus. Šį procesą, pavyzdžiui, galėtų koordinuoti ESBO, kuriai priklauso daugelis Vakarų šalių, taip pat Baltarusija ir Rusija. Rusijos prezidento Vladimiro Putino bandymas įtikinti Lukašenką, kad reikalingas ESBO koordinavimas, rodo, kad Rusija ir ES, kaip abipusės Baltarusijos kaimynės, galėtų susitarti dėl bendro kelio.

Aišku, kad svarbiausia yra baltarusių tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad tarptautinė bendruomenė gali palaikyti šį kelią, tačiau negali priimti sprendimų už baltarusius ir kištis į jų vidaus reikalus. Kalbama ne apie kelią, kuris veda šalį tik į Vakarus ar tik Rusijos link. Minskas nėra Kijevas. ES ir Rusija, plėtodamos dialogą su Baltarusija ir dialogą tarpusavyje, turėtų konstruktyviai remti permainas ir kartu būti sprendimo dalimi.

Jei tai pavyktų, taika Baltarusijoje ir Baltarusijai būtų ilgalaikė, tikra ir bendra, kuri galėtų sklisti visame regione. Toks „baltarusiškas sprendimas“ galėtų sukurti įkvėpimą ir pasitikėjimą bei tapti pradžios tašku, o taip pat atversti naują Vakarų ir Rusijos tarpusavio santykių lapą.

Baltarusija nuo 2014 m. aktyviai siekia rasti tarpinę poziciją tarp Rytų ir Vakarų. Populiarus Minsko užsienio politikos autoportretas yra „regioninio saugumo donoras“. Galbūt turime šansą padėti, visiškai kitaip, nei anksčiau manyta, pasiekti šį tikslą – epochos lūžį? Bet kuriuo atveju turėtume dėti visas pastangas pabandyti padaryti tai kartu.

Paulas Ziemiakas yra Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos generalinis sekretorius. 

2020 08 28 05:34
Spausdinti